Laikas.lt
Dovilė Raustytė
Pirmojo pasaulinio karo išvakarės – 1913-ieji. Vokietijos kaimas. Ten, iš 2009 m. perspektyvos keliauja austrų režisierius Michaelis Haneke ir drauge su kūrybine komanda pasineria į filmo „Baltasis kaspinas“ (The White Ribbon) įvykius.
Pagrindinis juostos veikėjas – mokytojas, kuris po daugelio metų pasakoja kadaise Eichwaldo kaime patirtus išgyvenimus. M. Haneke kuriamo kino centre – žmogus ir riba, kurią peržengus taip vadintis nebegali. Šiame filme režisierius ir scenarijaus autorius aiškina, kas lemia tą nužmogėjimą, kokios jo atsiradimo priežastys.
„Baltojo kaspino“ veiksmas rutuliojasi mažoje bendruomenėje, kas individui leidžia dar ryškiau ir aiškiau atsiskleisti. Gydytojas, pastorius ir baronas – trys įtakingiausi kaimo žmonės. Jų įtaka ryški ne tik kaimiečiams, bet ir jų šeimų nariams. Šiuos vyrus sieja ne tik svarbios pareigos, bet ir tėvystė. Pastoriaus palikuoniai ryši baltus kaspinus, kaip priminimą nenusikalsti. Tiksliau – neleidžia pamiršti bausmių, kurias prasikaltus reikės ištverti…
Scenarijaus, kaip visada, pasakoti nesinori. Trumpai apie „Baltąjį kaspiną“ – kinematografiškas ir subtilus gyvenimiškos tiesos „smurtas gimdo smurtą“ išgryninimas.
Michaelis Haneke kino mylėtojams puikiai pažįstamas iš filmų: „Pakvaišę žaidimai“ (Funny Games, 1997), „Pianistė“ (The Piano Teacher, 2001) ar rudenį vos kino teatrų nesugriovusi „Meilė“ (Amour, 2012). Neteks nusivilti ir šį kartą.
