Laikas.lt
Dovilė Raustytė
Drąsaus kino režisierius, austras Ulrichas Seidlis liepos mėnesį buvo prisimintas iš atostogų grįžusios „Skalvijos“. Jo trilogija „Rojus“ praėjusiais metais buvo rodyta festivalyje „Kino pavasaris“, tad lietuviams ji nėra naujiena. Tačiau nemačiusiuosius šįryt labai norime paraginti bent vieną trilogijos dalį įsitraukti į „must see“ sąrašą. Jei pažiūrėsite bent vieną, tikėtina, kitos dvi neliks nepamatytos. Žinoma, kiekvieną dalį galima žiūrėti kaip atskirą filmą. Taigi pradžiai – keletas sakinių apie trilogijos dalių siužetą.
ROJUS: Meilė
Teresai penkiasdešimt, ji viena augina uždarą paauglę Melani. Tiek mama, tiek dukra turi ryškų antsvorį, kuris lygiagrečiai su jomis atlieka savąją rolę. Teresa susirengia atostogoms – palieka pas seserį Melani ir katę, o pati išvyksta į saulėtąją Keniją. Geriausios draugės paraginta ima vadovautis nerašytu sekso turizmo vadovu, gramzdinančiu ją vis giliau į dugną, vis giliau į savo beviltiškos padėties suvokimą. Mylėdamasi už pinigus su vietiniais, jai į sūnus tinkančiais juodaodžiais, ji ieško meilės, žinodama žiaurią tiesą, ji patiki jaunuolių meiliais žodžiais, už kuriuos ji pati susimoka.
2012 m. Kanų kino festivalyje pirmoji trilogijos dalis buvo apdovanota Žiuri prizu, o pagrindinio vaidmens aktorė Margarethe Tiesel nominuota Europos kino akademijos apdovanojimui.
ROJUS: Tikėjimas
Ligoninėje dirbanti Teresos sesuo Anamarija taip pat išeina atostogų. Moteris, turėdama laisvo laiko, sėdi parke, plauna grindis, klūpėdama priešais nukryžiuotą Jėzų, plaka save už nuodėmingas pasauliečių mintis, su sunkia Marijos skulptūra keliauja po Vienos butus, kurių asocialius gyventojus bando atversti į krikščionybę. Dar gan jaunai ir patraukliai moteriai didysis išbandymas prasideda tuomet, kai į Anamarijos pedantiškos tvarkos sukaustytą namą invalido vežimėlyje grįžta jos sutuoktinis. Krikščioniškas giesmes keičia islamo maldos. Iš ne vilties kryžius moteriai tampa ne tik masturbacijos įrankiu, bet ir daiktu, į kurį ji nukreipia savo pyktį ir botago kirčius.
2012 m. filmas nominuotas Auksiniam liūtui Venecijos kino festivalyje. Jam atiteko Specialusis žiuri prizas.
ROJUS: Viltis
Teresos dukrą Melanie teta Anamarija atveža į specialią stovyklą, kur merginai bus padedama atsikratyti svorio. Čia trylikametė apgyvendinama su merginomis, kurios kuprinėse atsigabeno ne tik griežtos dietos draudžiamų saldumynų, bet ir cigarečių bei alkoholio. Įpusėjus filmui Melanie neatpažįstamai sumoteriškėja, išbandžiusi suaugusiųjų žaidimus, ji panyra į pirmąją meilę. Ne, ne vienam iš stambiųjų stovyklos berniukų, o keturiais dešimtmečiais už ją vyresniam gydytojui, kurio šiek tiek pedofilinė aistra taip pat turi kuo nustebinti.
Ši dalis 2013 m. buvo atrinkta į Berlyno kino festivalio konkursinę programą.
Analizuoti šias tris dalis labiausiai norisi ieškant sąsajų tarp pirmosios ir antrosios, o trečiąją aptarti kaip atskirą filmą. Tačiau pabandysiu trumpai apžvelgti, kas šias tris dalis sujungia į trilogiją.
Pirmiausia režisierius jas konstruoja išskirtinai dokumentine stilistika, tarsi būtų filmuojamos atsitiktinės moterys, gulinčios paplūdimyje su netolygiu įdegiu, kur baltos petnešėlės įsirėžusios į skaisčiai raudoną krūtinę ir pečius; viengungės buitis su senais baldais; girtos, hormonų šėlsmo nualintos paauglės su vos užpakalius dengiančiomis, neskoningomis suknelėmis. Įprasta kasdienybė fiksuojama statiškais kadrais, kurių turinys dažnai tampa svarbesnis už siužetą.
Kadras iš filmo „ROJUS: Meilė“
Vyro nebuvimas moteris ridena į dugną, į nužmogėjimą – štai ką nori pabrėžti U. Seidlis. Teresą vienatvė priverčia išbandyti žeminantį sekso turizmą. Jos sesuo Anamarija alina kūną išsigalvotomis dogmomis, kurios kažkodėl jai nedraudžia geisti Jėzaus ne kaip šventos dvasios, o kaip jauno vyro kūno. Melanie, į kurios kalėdinius sveikinimus niekuomet neatsako tėvas, geidžia šalia savęs vyresnio vyro, kas merginą dar labiau traumuoja.
Kadras iš filmo „ROJUS: Tikėjimas“
Pirmojoje trilogijos dalyje šios trys moterys sėdi virtuvėje, geria arbatą, valgo pyragą, o vienintelis tarp jų vyraujantis garsas – spengianti tyla. Žiūrovas gauna užduotį – atkurti tarp jų ryšį. Turint tokią misiją filmo žiūrėjimas tampa didžiuliu malonumu, kurio neturėtų praleisti ne tik prisiekęs sinefilas, bet ir kartą per keletą mėnesių kino teatre apsilankantis spragėsiu gerbėjas.
Kadras iš filmo „ROJUS: Viltis“
