Laikas.lt
Dovilė Raustytė
„Jaunieji turkai“ – būtent taip buvo vadinami Jeanas-Lucas Godardas, François Truffaut, Claude’as Chabrolis ar Éricas Rohmeras. Tokį apibūdinimą išvardintiems prancūzams pelnė maišto dvasia ir veržimasis į rytojaus kiną. Jie buvo Naujosios bangos branduolys, pradėjęs kurti laisviau, originaliau, naudojantis technologine pažanga, bandant išgryninti individualų stilių, išleidžiant kuo mažiau pinigų, iškeliant negirdėtus vardus, eksperimentuojant su įprastinėmis filmo sudedamosiomis dalimis. Naujosios bangos judėjimas netruko ilgai, tačiau jo pėdsakas kino istorijoje, ir ne tik prancūzų, gana ryškus iki šiol.
„Jaunuosius turkus“ vienijo kino atsinaujinimo būtinybę skelbęs žurnalas „Cahiers du Cinéma“, kurio redaktoriumi 1956 m. tapo É. Rohmeras. Tuomet jis jau buvo paėmęs į rankas ne tik kino kritiko plunksną, bet ir filmavimo kamerą. Po keleto bandymų pasirodė jo režisuota šešių filmų serija, kurią jis pavadino „Moralinėmis pasakomis“. Sukurti ją prireikė 10-ies metų, o tarptautinį žinomumą É. Rohmerui pelnė būtent 1969 m. pasirodžiusi ketvirtoji jos dalis „Mano naktis su Mod“. Filmas buvo nominuotas dviem Oskarams – kaip geriausias filmas užsienio kalba ir už geriausią scenarijų – bei Kanų kino festivalyje. Visas ciklo dalis vienija ta pati pagrindinio personažo situacija – vienaip ar kitaip moteriai įsipareigojusį vyrą traukia kita, tačiau jis visais būdais stengiasi išlikti pasirinktame kelyje.
„Mano naktis su Mod“
Balandžio sekmadieniniai klasikos vakarai „Skalvijoje“ būtent ir kviečia pamatyti šį nespalvotą É. Rohmero filmą, kurio veikėjai filosofuoja apie meilę, santuoką, ištikimybę, religiją, išsako savo pažiūras, kalba lyg žinotų tikrąją egzistencijos paslaptį, o elgiasi perdėm žmogiškai, t. y. priešingai nei kalba, nes kaip įrodo jų pavyzdžiai, tuščios šnekos dažnai atsimuša į žmogaus įgeidžius.
Pagrindinis veikėjas – pamaldus 34-erių vienišius, prancūzas, gyvenime besiremiantis Blezo Paskalio tikimybių teorija ir teologinėmis dogmomis, nemažą gyvenimo dalį praleidęs užsienyje – Kanadoje ir Čilėje, dabar trečias mėnuo kovojantis su nuoboduliu mažame Prancūzijos miestelyje. Jį vaidina taip gerai po Michaelo Hanekės „Meilės“ triumfo pažįstamas, tačiau „Mano naktis su Mod“ sunkiai atpažįstamas jaunas Jeanas-Louisas Trintignantas.
Filmo veiksmas vyksta šventiniu laikotarpiu: naktinės mišios, iš dangaus krintančios snaigės, kampe stovinti kalėdinė eglė, vėl ir vėl juoda kava pripildomi puodeliai, viena po kitos uždegamos cigaretės… Juk tai laikotarpis, kuomet vienatvei laikas į sceną. Tad žmonės desperatiškai ima šlietis vieni prie kitų.
Ne išimtis ir filmo „Mano naktis su Mod“ personažai. „Man patinka žmonės, kurie žino, ko nori“, – sako beprotiškai graži, laisvamanė Mod (Françoise Fabian). Tai pirmi šaltą rytą ištarti žodžiai vyrui, kurį ji naktį visomis jėgomis stengėsi prisivilioti į savo minkštą baltą guolį. Rodos, visuomet pavykdavo. Tik ne šį kartą. Tačiau ryte jis tarsi persigalvoja. Bet jau per vėlu. O gal ne? Žiūrovas mėtosi drauge su pagrindiniais veikėjais.
Ką pasirinks Jeanas-Louisas – mišiose matytą šviesiaplaukę ar jo geidžiančią juodaplaukę? Viena tikinti, kaip ir jis, kita – ne. Vieną pamatęs, jis pažadėjo sau, kad ji bus jo žmona, kitą sutiko po šio laisva valia prisiimto įsipareigojimo. Bet kuriuo atveju naktis su Mod aistrose besiblaškančiam Jeanui-Louisui padeda apsispręsti. Po jos įvyksta lūžis, po kurio žiūrovas pamato visai kitokį pagrindinio personažo, iš kurio perspektyvos pasakojama visa istorija, veidą.
Dvi moterys, dvi pirmosios naktys jų namuose ir nė vienos intymios scenos. Šmėkšteli gražuolės Mod krūtinė, kuomet ji ne apglėbia vyrą, o jį atstumia. Tačiau, tai tikrų tikriausia istorija apie prancūzus, ir ji nepasiektų ekranų, jei ją režisuotų, pavyzdžiui, mūsų šalies kūrėjas. Ir ne tik todėl, kad filme rūkoma tiek, kad norisi veikėjams atidaryti langą. Svarbiausia tai, kad visi šiame filme turi meilužius – šviesiaplaukius, tamsiaplaukius, tikinčius ir bedievius. Būti neištikimam jiems taip įprasta, kaip melstis. „Netgi neišpažindamas jokios religijos, tu vis tiek ją turi“, – sako vienas iš svarbiosios nakties „filosofų“. Vadinasi, netgi jei neturi meilužio, tu jį turi – pavyzdžiui, įsivaizduojamą. Pamatysite, panašiai nutiks ir Jeanui-Louisui.
Moralė ir tikėjimas, laimė ir racionalus protas. Visa tai neegzistuotų be savo priešpriešų. Elgdamasis racionaliai Jeanas-Louisas laimi, o vaikydamasi aistrų Mod du kartus nelaimingai išteka, palaidoja savo žuvusį meilužį ir iki paskutinių filmo minučių vis gražėja ir gražėja…
Atspindėdamas gyvenimą toks, koks jis yra, É. Rohmeras negailėjo ironijos. Tačiau ji išauga būtent iš žmogiškumo, tikrovės, kuriai visi esame pasmerkti.
Būtinai užsukite į galeriją.
