Charlesas Bukowski’s – praėjusio amžiaus pradžios rašytojas, kurio skleidžiamos laisvės idėjos, atsakymai į gyvenimiškus klausimus – aktualūs iki šiol ir, galima drąsiai teigti, bus tokie amžinai.
Pagal šio undergroundinės literatūros genijaus kūrybą norvegų režisierius Bentas Hameris pastatė filmą Factotum (2005). Pagrindinis jo veikėjas Hankas Chinaski’s – Ch. Bukowski’o alter ego.
Pagiringas rytas prasideda pigiu viskiu, dar pigesniu vynu ir dažniausiai sėkmingomis darbo paieškomis, o diena baigiasi išvarymu iš jo ir tuo pačiu viskiu ir vynu. Tiesa, tarp viso to – dar rašymas, kuriam pagrindinis veikėjas atsiduoda su visa aistra, ir kas kartą atėjęs į kokio nors bjauraus darbo pokalbį prisistato esantis rašytojas, kurio kūrybos, deja, dar niekas niekur neišspausdino. Teigiama, kad Ch. Bukowski’s, turėjęs per savo audringą gyvenimą daug moterų, iš tikro mylėjo tik vieną, kurią taip pat pamatysite šiame filme. Kaip sako Hankas Chinaski’s, ji myli ne tik seksą, bet ir alkoholį. O jo filme, kaip ir už širdies griebiančio humoro, apstu. Jie vienas kitam čia tokie pat svarbūs, kaip gera muzika ir gražūs žodžiai dainai.
Jau seniai po kokio filmo, jaučiausi taip gerai – kai prieš akys keičiasi vaizdai, nekeldami jokių varginančių klausimų, nes visi jie savaime tampa atsakyti. Čia vienas iš tų atvejų, kai gali pasakyti: Pavydžiu, jei dar nematei šio filmo.
PS Degraduojančio, depresuojančio personažo vaidmenį dėl estetinio žiūrovo pasitenkinimo visuomet geriau skirti seksualiam macho, kaip pasielgta ir šį kartą.
