Dovilė Raustytė
Šio antradienio kino pusryčiai vis dar gyvena tik ką praūžusio „Kino pavasario“ atsiminimais. Estai dar kartą įrodė, kad nėra tokie išsižioję, kokiais juos laiko visas pasaulis.
„Estiški grybavimo ypatumai“ – Toomo Hussaro darbas, kurio pavadinimas estiškai skamba Seenelkaik, o angliškai Mushrooming. Žinoma, iš karto pasigirdo dvejopų pasisakymų dėl tokio lietuviško vertimo, bet man jis patiko. Kaip sako pats filmo režisierius, norėta sukurti filmą apie Estijos visuomenę, tad junginys „estiški ypatumai“ šiuo atveju pasirodė tinkamas.
Filmo žanrą nusakyti nelengva – jame galima užtikti ir komedijos, ir dramos, ir trilerio elementų. Visas šis mišinys nuo pradžios įtraukia ir kuo puikiausiai žiūrisi. Taip, autorius reikalauja, kad žiūrovas skaitytų tarp eilučių. Ir tie jo demonstruojami būdai žiūrintįjį tenkina – žmogaus pastangas išgyventi kritiškais momentais jis skanina iš absurdiškumo kylančio juoko dozėmis.
Situacija labai kasdieniška – vyras su žmona išvyksta grybauti ir pasiklysta, miške už plėšrius žvėris tampa pavojingesnis žmogus. Simboliška. Žinoma, čia filmas, tad tik šiaip važiuoti grybauti būtų neįdomu, tad brandaus amžiaus pora pasiima tranzuojantį žymų Estijos roko muzikantą.
Kas užkliuvo? Filmo stilistika. Suprantama, kad personažus stengtąsi pateikti kuo komiškiau: minėta muzikinės scenos žvaigždė, šalies politikas, įtariamas atostogavęs Peru už mokesčių mokėtojų pinigus, jo stereotipinė turtingo vyro žmonelė, – bet ir jų paveikslus galima sukurti skoningai.
Bet kuriuo atveju, tai stiprus filmas, ir nors kritikai jame įžvelgia skandinaviško kino motyvų (žinoma, teigiamų), mes galime pasidžiaugti, kad tai Baltijos šalies kūrėjo juosta.
