Laikas.lt
Dovilė Raustytė
Vienas žinomiausių šių dienų danų kino kūrėjų Larsas von Trieras, prieš porą metų sunaikinęs žmonių planetą, grįžo tarsi išklausęs galybės nuodėmingųjų išpažinčių. Kino ekranus prieš didžiąsias praėjusių metų šventes pasiekė sunkus, slegiantis, biblinių nuorodų ir egzistencinio nerimo kupinas, išpurvinantis ir sujaudinantis filmas „Nimfomanė“.
Pavadinimas sufleruoja, kas juostos dėmesio centre. Jei pagrindinei veikėjai Džo (Charlotte Gainsbourg ) reikėtų rinktis tarp oro ir kūniškų malonumų, ji nė akimirkos nedvejotų. Priklausomybė nuo sekso ją nardina vis giliau į purvą, tačiau tolina nuo nebūties. Priklausomybė nuo sekso yra jos identiteto pagrindas, kurio Džo neatsižada, net ir tada, kai ji atima iš jos mylimą vyrą, rankas į ją tiesiantį sūnų, pragyvenimo šaltinį, pagaliau galimybę patirti malonumą, nes, atleiskite už tiesmukiškumą, nuo per dažno masturbavimosi kraujuoja klitoris. Bet apie viską nuo pradžių. Būtent taip Džo ir pradeda pasakoti savo arba, jos žodžiais tariant, blogo žmogaus istoriją.
„Kino pavasaris“ praėjusį savaitgalį, naktį iš šeštadienio į sekmadienį, sukvietė drąsiausiuosius ir smalsiausiuosius į abiejų L. von Triero naujausio filmo „Nimfomanė“ dalių peržiūrą. Nuo jo pasaulinės premjeros praėjo porą mėnesių, tad visi iki valios prisiklausėme įvairiausių nuomonių. Provokuojančia reklamine kampanija įaudrinęs gausybę kino gerbėjų šaunusis režisierius ėmė ir nedavė tiek sekso scenų, kiek daugelis tikėjosi. Ar tai blogai? Jei įdomi mano nuomonė – nė kiek. Šiuolaikinės visuomenės žaidimas neturi apibrėžtų taisyklių. Sąžinės reikalas – apgaudinėsi būsimus žiūrovus ar pritrauksi juos sąžiningais būdais. Taigi, daugelis ir puolė L. von Trierą kaltinti sąžinės neturėjimų. Kodėl? Tikėjotės profesionalaus porno filmo? Jums maža buvo iki milžiniškų mastelių išdidintų lytinių organų, galybės orgazmų?
Atsakykite į šiuos klausimus kiekvienas sau, o nemačiusiesiems, šiuo atveju, galiu pasiūlyti tik pasikliauti mano nuomone. Porno filmo nesitikėjau, o penių ir makščių filme ir taip buvo per akis. Filmas išties gašlus, tad tai, norinti išlaikyti atmosferą, leidžia laisviau rinktis žodžius.
Kruviną, sąmonės netekusią, ant šalto skersgatvio grindinio gulinčią Džo randa Seligmanas (Stellan Skarsgård). Jo pirkinių krepšelyje – pienas ir pyragas. Nuodėmės ir skaistybės akistata prasideda nuo šios akimirkos ir keliauja per visą nimfomanės gyvenimą – nuo jos gimimo iki penkiasdešimtmečio. Perteikti ištvirkusią Džo jaunystę teko Stacy Martin. Jai pagimdžius savo gyvenimo meilei kūdikį ir jam paūgėjus iki trejų metų, nimfomaniško gyvenimo vadžias perima Charlotte Gainsbourg. Tada prasideda savęs žalojimas, neva priklausomybių padedančios atsisakyti terapijos, nelegalus (labai keistas) darbas, o drauge su tuo galybė kvailų, bet kartu ir reikšmingų atsitiktinumų, kuriais ima dvejoti netgi arbata su pienu ir žydiškais skanumynais vaišinantis Seligmanas. Vargšui vyrukui tenka išklausyti visą šios gatvėje rastos moters gyvenimo istoriją. Tikėti tuo, ką ji šneka, ar netikėti, pasirinkti reikia pačiam Seligmanui, pasirinkti reikės ir jums. Svarbiausia, kad Seligmano vaizduote, režisieriaus gebėjimu išlaikyti dėmesį keturias valandas ir montažu, leidžiančiu sunkiausiais momentais pailsėti kelias sekundes, tikrai nenusivilsite.
„Nimfomanė“ – pats tikriausias didžiojo ekrano filmas, netelpantis į namų kino rėmus. Žiūrint jį kompiuterio ekrane, galiu patikinti, šimtą kartų eisite į tualetą, į virtuvę, gal net į parduotuvę. Įpusėję, imsite atidėlioti jo užbaigimą kitai dienai. O ir siųsdamiesi jį jausitės lyg tie nevykėliai, besipumpuojantys į savo kompiuterius pigius filmus suaugusiems. Bijote, kad žiūrėti sekso scenas tarp kelių šimtų žmonių bus nepatogu? Dėl šito jaudinkitės mažiausiai. Salėje buvo net tėvų su savo tik ką į pilnametystę įžengusiais sūnumis. Nimfomanės istorija įtrauks, vers susimąstyti apie malonumų, nuodėmės, nekaltumo, žmogiškumo, pareigybės, pagaliau savojo „aš“ išsaugojimo klausimais. Kas užgrobs mintims apie seksą skirtą vietą.
Paskutiniojo L. von Triero filmo „Melancholija“ pabaigos sukeltų išgyvenimų užteko porai metų. Pasistengė režisierius ir šį kartą. Antrajai daliai priartėjus prie paskutiniųjų scenų, ima atrodyti, kad L. von Trieras suminkštėja, pasidaro liūdna jam teigiant, kad svarbiausia yra kalbėtis, kad aplink tikrai yra gerų žmonių, kurie pasiruošę jus išklausyti, patarti, paguosti, kad galybės padarytų blogų darbų našta palengvėja tokį sutikus ir atvėrus jam savo širdį. Veikėjų lūpomis jis mesteli frazę: „Jei ši istorija būtų apie vyrą?“ Tuomet galybė moterų atsilošia ir pradeda galvoti apie savo teises, apie visuomenės nesmerkiamus donžuanus, pasipiktina, dar labiau pamilsta L. von Trierą. Tais momentais, keturios su pamišusia dėl sekso moterimi praleistos valandos ima netekti prasmės. Tačiau greitai viskas apsiverčia aukštyn kojom ir atsistoja į savo vietas. Galbūt gėris ir išgelbėtų L. von Triero pasaulį, jei tik tas gėris apskritai jame egzistuotų.
