Dovilė Raustytė
Apsniktos Helsinkio gatvės. Sniegas, purvas ir pilki pastatai – pasaulis matomas taksi vairuotojo akimis. Tik jis nė iš tolo neprimena Roberto De Niro nuotykių. Labiau mūsų šalies taksisto kasdienybę.
Mačio dirba trijose pamainose ir su pavydėtinu atsidavimu rūpinasi trim mažamečiais vaikais, kurių mažiausiajai 6 mėnesiai. Žmona tuo tarpu jau keli mėnesiai atostogauja užsienyje, o grįžusi paprašo vyro išsikraustyti ir visaip stengiasi, kad jam būtų apribotos teisės rūpintis vaikais.
Neveltui filmo režisierius Aku Louhhimies vadinamas tiesios iliuzionistu. Žiūrint filmą kartais užsimiršta, kad tai ne dokumentinė juosta ir kad visos emocijos yra suvaidintos. Tai filmas apie žmogaus galimybes. Istorijos pirmoji dalis labai standartinė, tačiau tai filmui deda tik pliusą, o sulaukus kulminacijos užplūsta be galo geras jausmas, suvokus, kad žiūri menininę juostą.
Kiek žmogus gali ištverti? Klausimas – atbėgęs drauge su filmo pabaigos titrais. O su juo drauge akistata su beprasmybe.
Tėvo ir mamos meilė stoja dvikovon, ir nors taisyklių nebuvo laikomąsi, teisti nugalėtojo nesinori, nesijaučiant pačiam teisiausiam žmogui žemėje. Ko gero, tokių net nėra?..
Visi šie išvedžiojimai tik įrodo, kokį stiprų poveikį turi filmas. Tragiška šeimos istorija, papasakota tarsi vienu įkvėpimu, įrodymas, kad nereikia milijoninių biudžetų, geriausių šalies aktorių (filme vaidino net paprasti žmonės, pavyzdžiui, dirbantieji kalėjime) ir perdėtų skundų apie be galo blogą kino kūrėjo padėtį.
Į visą tai atsižvelgus – vienuolika balų iš dešimties.
