Laikas.lt
Dovilė Raustytė
Žmogus labai gražiai piešė ir grojo, taip genialiai, kad jam mirus kalbama apie tai ir po 100 metų. Natūralu, kiekviena šalis, kad ir tokia maža kaip mūsų, nori turėti kultūrai nusipelniusį herojų. Tadas Blinda čia nebetinka, nes jokiais meniniais talentais jis nepasižymėjo. Bent jau mes to nežinome. Jis buvo plėšikas. Kova, atsidūrusi ekrane, jau pati savaime kaip reiškinys, kelia įtampa, vadinasi, „kabina“. O kaip su tais pianinu grojančiais ir visiškai nesuprantamus paveikslus piešiančiais menininkais? Pavyzdys – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.
Pamenate, mokykloje nebūdavo labai smagu skaitant jo istoriją ar laiškų mylimajai ištraukas? Reikia kabliuko. Daug metų BBC dokumentikos kūrėju komandoje dirbęs britų režisierius Robertas Mullanas ryžosi filmui apie minėtą asmenybę, suteikdamas jai šiek tiek kitokių savybių nei mūsų atmintyje apsigyvenęs kūrėjas. Sakote, nevalia taip elgtis su istorija? O kas gali uždrausti? Nebent žiūrovų nebuvimas. Bet kuo spalvos ryškesnės, tuo jų daugiau. Pabandysiu trumpai pagal tris kriterijus apžvelgti jau ryt kino teatruose pasirodysiantį filmą „Laiškai Sofijai“, kur vaidina beveik vien lietuvių aktoriai.
Istorija. „Kas žino, kaip buvo prieš 100 metų?“, – klausia R. Mullanas ir imasi improvizacijos. Režisierius užsibrėžė sukurti meninį filmą, remdamasis M. K. Čiurlionio gyvenimo faktais. Ne dokumentinę ir ne istorinę juostą, o dramą. Šiame filme M. K. Čiurlionis ne tik žmogus, kuris piešia ir skambina pianinu, čia jis mėgsta išgerti, žino, kas yra svetimų moterų glamonės, neturi pinigų, bet nestokoja vizijų, tad kuria iki išsekimo, kol galiausiai yra traumuojamas psichinės ligos. Jau įdomiau? Kone, lietuviškas, XX a. pradžios „bad boy“. Juokaujant, žinoma. Greta tokio gyvenimo būdo atsiranda ir meilė, vadinasi, romantika ir moters ašaros garantuota. Turint tokį scenarijų jau galima pradėti galvoti apie filmo statymą ir eiles prie bilietų kasų. Jau vien mokiniams filmo „Laiškai Sofijai“ peržiūra bus daug įdomesnė (ir gal net vertingesnė) nei kontrolinis per skaitinių pamoką.
Finansavimas. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai kažkodėl sumanymas kurti filmą apie vieną iškiliausių mūsų šalies dailininką ir kompozitorių nepasirodė vertas jų finansinės paramos. Režisieriaus prašymas buvo atmestas. Na taip, kūrėjas britas, bet filmas apie mūsų šalies herojų, kuriame vaidins mūsų šalies aktoriai. Neįtikino ir tai. Filmas vis tiek buvo sukurtas. Belieka tik svarstyti, ar komanda, turėdama didesnį biudžetą, būtų geriau susidorojusi su užduotimi, ar matytume tokį pat rezultatą. Tikrai buvo epizodų, kurių scenografijos ir jų video perteikimas labiau priminė teatrą, nufilmuotą spektaklį, o ne 2012 metų filmą. Ir tikrai ne dėl pagarsėjusios teatrinės lietuvių aktorių kalbos kine ar jų vaidybos.
Vaidyba. Pagrindinis vaidmuo atiteko tikram M. K. Čiurlionio proanūkiui, profesionaliam pianistui Romui Zubovui, kuriam nė karto dar nebuvo tekę vaidinti. Stengiausi nelyginti šio filmo su „Tadu Blinda“, („Tadas Blinda. Pradžia“, rež. Donatas Ulvydas, 2011) tačiau šioje vietoje labai sunku to nedaryti, nes panašumai akivaizdūs – pagrindinį personažą abiejose juostose kuria neprofesionalūs aktoriai. Po Manto Jankavičiaus bandymo įkūnyti Tadą Blindą, atrodo, jau blogiau nebegali būti, tad ir nebuvo. Sunku pasakyti, kaip R. Zubovo pastangas vertina įvaldžiusieji aktorystės meną, bet man jo sukurtas Čiurlionis per visą filmą keliavo lengvai, laisvai, natūraliai ir įtikinamai. Ar tai buvo greta jo esančios komandos nuopelnas ar fizinis panašumas į vaidinamą menininką, tačiau, akivaizdu, kad tai nepadėjo M. Jankavčiui, ir įgyvendinta su pliusu R.Zubovo.
PS Norisi pagirti veikėjų kostiumus ir iškirpti kadrą, kur pritraukiama pradurta kunigo (aktorius Rolandas Boravskis) ausis. Priimkite R.Mullano istorijos versiją nesipiktindami.
