Laikas.lt
Dovilė Raustytė
Klasikinis menas, nesvarbu tai kinas, literatūra, muzika, dailė – reikalauja išskirtinio pasiruošimo. Žinoma, juo galima tik mėgautis, tačiau kartais žinių trūkumas apie laikmetį, iš kurio kūrinys atkeliavo, trukdo tai daryti. Vienas iš tokių pavyzdžių – sausio mėnesio sekmadieniniai kino klasikos vakarai „Skalvijoje“, kviečiantys pažiūrėti prancūzų režisieriaus Jeano Cocteau’o filmą „Orfėjas“ (Orphée, 1950).
Jeanas Cocteau’o pirmiausia yra žmogus, pergyvenęs du didžiuosius XX amžiaus karus, neslėpęs savo biseksualios orientacijos, rūkęs opijų, daręs įtaką tuometinei Paryžiaus bohemai ir kūręs – ne tik kiną ar poeziją, bet ir jo egzistencinį laikmetį gaubusią atmosferą. Savo spalvingu gyvenimu ir menu jis siekė stebinti pasaulį. Kaip jam tai pavyko padaryti filme „Orfėjas“?
Filmas prasideda vienoje iš Paryžiaus kavinių, kurioje renkasi to meto šiuolaikiniai menininkai, daugiausia poetai. Kavinė taip ir vadinasi „Café des Poètes“. Kaip ir įprasta, kai kurie iš jų turi rėmėjus. Viena jų – elegantiška dama, kaip vėliau paaiškėja, esanti pati ponia Mirtis. Taip, tokiu būdu J. Cocteau’o stebina savo žiūrovą. Ir iš tikro, kas gi labiau įkvepia (remia) poetą, jei ne mirtis? Na, nebent meilė. Tad jei poetas įsimyli Mirtį, kaip moterį – ir išeina visa šventa trejybė.
Mirtis kas naktį ateidavo prie Orfėjo lovos
Siužeto pasakoti nesiruošiu, tik užsiminsiu, kad paremtas jis graikų mitu apie Orfėją, kuriam dievų leista iš mirusiųjų karalystės parsivesti žmoną Euridikę. Sąlyga – jis negali į ją nė karto pažiūrėti, kol jie neatsidurs paviršiuje. Įsivaizduokite, žmona su vyru gyvena kartu, tačiau jis į ją negali žiūrėti. Kiek ilgai tai gali trukti? Čia taip buvo prancūziškajam Orfėjui, iš kurio J. Cocteau’o leidžia sau šiek tiek pasišaipyti. Jis užmauna jam gumines pirštines, kuriomis šeimininkės plauna indus ar šveičia tualetus. Taip šis buities simbolis „Orfėjuje“ tampa būties simboliu, leidžiančiu atsidurti mirtingajam mirusiųjų pasaulyje. Labai paprasta – apsimauni jas, žengi į veidrodį ir išnyri požemyje. Veidrodžio motyvas lydi visame filme. Apskritai, simbolių kalba „Orfėjuje“ itin turtinga ir įdomumas kyla ėmus ją skaityti. Režisierius žaidžia simboliais siekdamas ne tik nustebinti, sudominti, tačiau ir atskleisti gan žmogiškus dalykus, pavyzdžiui, ką reiškia „mirtingai“ moteriai gyventi su didžiu menininku arba, kad egzistuoja kažkas, kas liepia Mirčiai iš gyvųjų pasaulio pašalinti vieną ar kitą žmogų. Likimas? Aš juk sakiau, kad kai kurioms peržiūroms reikia išskirtinio pasirengimo.
***
Perskaičiusi ar peržiūrėjusi dar vieną į per gyvenimą „must reed/see“ sąrašą įtrauktą kūrinį vis pagalvoju, kodėl jis į jį įtrauktas? Žinoma, tuomet save įtikini, kad tik neišprusęs žmogus gali to savęs paklausti, tad labai nesinori tokiu būti. Tačiau… Tikrai yra krūva meno kūrinių, į kuriuos šiuolaikiniam žmogui labai sunku įsigilinti. Estetinis pasitenkinimas kartais taip ir neateina, nors kūriniui jau gal ir visas amžius, kai pasaulis jam gieda giesmes. Ilgainiui pradėjau savęs dėl to nesmerkti, o priimti tuos kūrinius, kaip priemonę, padedančia tobulėti, labiau suprasti šiandieninį pasaulį. Arba tiesiog nepriimti, nes tai nuobodu. Suprantama, tam tikru laikotarpiu, pavyzdžiui, dabar nuobodžia atrodanti knyga buvo labai svarbi ne tik kaip priemonė „linksminti“, bet ir kovoti, kad galėtumei tai daryti. Kam reikalingi tie išvedžiojimai? Prieš apibendrinant „Orfėjų“ nesinori suklaidinti. Mane jis sudomino, tačiau neįkvėpė ir nesujaudino. Žinau, kad būčiau tai išgyvenusi prieš 50-metį. Na, tikriausiai. Eičiau po seanso į mėgiamą kavinę ieškoti dar vieno poeto ir klausčiau jo, kodėl jis taip adoruoja mirtį. Šiandien, kai po seanso drėgną vakarą tikrini mobiliajame praleistus skambučius, labiau norisi skandinaviškos juostos, kad ir paremtos tuo pačiu mitu. Žinoma, tai subjektyvu, bet gal kartais jaučiatės panašiai.
Tačiau jei sau retai leidžiate apsilankyti kino teatre ir antrąją „Hobito“ dalį jau matėte – vakaras „Skalvijoje“ su nespalvotu prancūzišku filmu yra tai, kas tikrai verta jūsų keliolikos litų ir 1,5 valandos laiko. Ir nedelskite, nes praėjusį sekmadienį kino salėje tuščių vietų beveik neliko. Smagu žinoti, kad žmonės atranda laiko įvairiam kinui.
