Kas atsitinka žmogui, užaugusiam visiškoje izoliacijoje, atskirtam nuo išorinio pasaulinio? Pirmiausia, kodėl, jis turėtų taip augti? Klausimas kodėl žiūrint 2009 m. graikų filmą „Iltinis dantis“ (angl. Dogtooth, graik. Kynodontas) kyla nuo pirmųjų minučių.
Filmo pradžioje perspėjama, kad ši juosta greižtai skirta tik pilnamečiams. Dar reikėtų paminėti, kad kuo stipresni nervai – tuo daugiau malonumo žiūrint „Iltinis dantis“.
Stilistika ir žiūrovo provokacija – šiame žiauriame ir sadistiame filme užima pirmąsias vietas gerų filmų ložėje. Dar yra ir trečias komponentas, kurį verčiau paminėti kalbant apie scenarijų.
Graikų režisierius Yorgos Lanthimos pasistengė kaip reikiant, jo „Iltinis dantis“ Kanų kino festivalyje laimėjo programos „Ypatingas žvilgsnis“ pagrindinį prizą. Čia pat jis buvo nominuotas kaip geriausias užsienio filmas. Išties retai kada pavyksta pamatyti įtampa persmelktą psichologinę dramą, kurios autoriai graikai.
Užmiesčio viloje, tarp aukštų aukštų tvorų šeima augina tris vaikus. Jų amžius svyruoja – nuo ankstyvos paauglystės iki 20-ies. Apie išorinį pasaulį jie yra girdėję tik tiek, kiek jiems papasakoja išsigimėliškus auklėjimo metodus taikantis tėvas. Jie nėra matę televizijos, telefono, kitų vyrų ir moterų (išskyrus vieną, kuri taip pat vėliau dingsta, kaip pavojinga jų šeimai), klausantis Franko Sinatros dainų, jiems į graikų kalbą verčiama pamoka apie paklusnumą, meilę šeimai, prieraišumą jai. Dar vienas filmo prieskonis – vaikai namus galės palikti tada, kai jiems iškris iltinis dantis. Suveikia instinktai, kuriais pasižymi ne tik gyvūnai, bet ir taip, kaip jie, auginami žmonės. Prasideda maištas…