Laikas.lt
Dovilė Raustytė
Savaitgalį baigėsi Tarptautinis Kauno kino festivalis, tačiau kai kurie filmai iki šiol nepaleidžia. Vienas jų – Kanų „Didžiojo prizo“ laimėtojas.
„Stebuklai“ („The Wonders“), rež. Alice Rohrwacher, Italija, Šveicarija, Vokietija, 2014, 111 min.
Siužetas
Gelsomina auga kaime drauge su trimis seserimis, isterišku tėvu, jį palikti vis žadančia mama ir jos šiek tiek „nuplaukusia“ drauge. Dar yra avių ir daug daug bičių. Ji – pagrindinė tėvo padėjėja, šeimos galva, kaip kad ją pristato šeima socialinei darbuotojai. Nepagalvokite, šeima nėra įtraukta į rizikos grupę. Atvirkščiai – jiems patikima rūpintis (už pinigus) nepilnamečiu, įvardytu kaip „būsimu kriminaliniu nusikaltėliu“. Jis nieko nešneka, tik čiulba. O Gelsomina ne tik kopia su tėvu medų, ruošia jį prekybai, nešioja avilius, bet ir moka iš savo burnos išleisti bites, kurios ropinėja mergaitei ant veido. Filmo veiksmas sukasi aplink šios chaotiškos šeimos kasdienybę, žiūrovas įleidžiamas į jos namus, tampa ne tik svečiu, bet ir artimuoju, o tada Gelsomina iškrečia pokštą. Vietiniai Italijos ūkininkai kviečiami dalyvauti konkurse „Wonders of the Countryside“, kur už originalų savo išskirtinės protėvių paveldą saugančios produkcijos gaminimą gali būti apdovanoti apvalia suma. Gelsominos, jos šeimos ir žiūrovų laukia iššūkiai, kuriuos teks išgyventi visiems drauge.
Pliusai
Filmas nuo pat pirmųjų scenų primena labai giliai įsirėžusią Jeanette Walls knygą „Stiklo pilis“. Joje taip pat pasakojama apie mergaitės pasaulį, kuris kinta drauge su jos netradicinės šeimos gyvenimo būdu. Tėvas – ekscentriškas girtuoklis, kuris nevalgiusiems vaikams demonstruoja stiklo pilies brėžinius, o mama – menininkė, į kurios trapią širdį vaikai net nebando belstis. Šių dviejų, tarpusavyje, ko gero, visiškai nesusijusių kūrinių, paralelė atsiranda būtent dėl Gelsominos tėvo Wolfgango. Praeiviams jis šaukia „mano vaikai laisvi žmonės“, o pats naudoja juos kaip pigią darbo jėgą. Apšepusiu veidu, susivėlusiais plaukais, suglamžytais marškiniais, kuriais vėliau pamatome vilkinčią mergaičių mamą, jis staugia ant visų, kas tik drįsta jam paprieštarauti. Vaikų baimė įpykdyti tėvą, toks pažįstamas mergaičių pasaulis, kai jos mokosi šokio pagal tuo metu populiarų pop hitą, taškymasis po balas, kai mama šaukia kuo greičiau ateiti, juokina ir virkdo, nes be galo įtaigiai ir natūraliai primena vaikystę. Ryškiausias šio filmo pliusas ir yra vaikai: nuo aktorių parinkimo iki gebėjimo prasiskverbti į bręstančio žmogaus pasaulį. Ir, žinoma, kinematografija. Vaikų vidinis grožis kontrastuoja su jų apšiurusia aplinka, jų lėtas virsmas suaugusiais perteikiamas spalvomis, laukinė gamta supriešinama su plastmasine TV kultūra. Ir desertui – susivėlusios išdykėlės, jų stamboka vyresnė sesuo, besiformuojanti Gelsominos figūra atsiduria prieš nugludintą Monikos Bellucci tobulumą.
Minusai
Vienintelis minusas, kad niekur nei internete, nei filmo traileryje, negaliu rasti kupranugario. O taip norėjosi dar kartą pažiūrėti į jį, pririštą prie džeržgančios, sukrypusios supynės. Gal tai režisierės staigmena žiūrovui. O ką? Gali būti. Tuomet negadinsiu jos.
Įdomus faktas
Tai antrasis režisierės Alice Rohrwacher pilno metro darbas. „Stebuklai“ – dalinai autobiografinis pasakojimas apie autorės vaikystę Toskanos regiono kaime.
Apdovanojimai festivaliuose
2014 m. – Tarptautinio Kanų kino festivalio „Didžiojo prizo“ apdovanojimas.
Apie režisierę
Alice Rohrwacher gimė 1981 m. Italijoje, studijavo Turine ir Lisabonoje. Ji dirba muzikante teatre, taip pat kuria dokumentinius filmus. Jos pirmasis vaidybinis filmas „Dieviškas kūnas“ (Corpo Celeste, 2011) debiutavo Tarptautiniame Kanų kino festivalyje ir vėliau buvo rodomas „Sundance“, Niujorko, Londono, Rio, Tokijo ir daugybėje kitų kino festivalių.
Įvertinimas (iš 5 balų)
5 balai. Už įtaigią, kadrų grožiu paperkančią galimybę sugrįžti į vaikystę.
