Laikas.lt
[-[0]-]
Filmo „Valentinas vienas“ (rež. Donatas Ulvydas, 2013) formulę „mažai išleidžiu, daug uždirbu“ pakartojusi juosta „Moterys meluoja geriau. Kristina“ (rež. Alvydas Šlepikas, 2013) iššaukė tiek blogų, tiek gerų žiūrovų emocijų. Laikiusieji lietuviškąjį kiną neegzistuojančia perspektyva pagaliau nušvitę atvėrė jam savo pinigines, o turėjusieji šioje srityje sukurti ar pamatyti kažką geriau beviltiškai suprato klydę. Žinoma, tarp kraštutinumų yra vidurys ir tikėtina, kad po tokių gausių peržiūrų nepriklausomų lietuviškų filmų kūrėjai bei gerbėjai ir toliau nepraranda optimizmo ar nekeičia savo ideologijos.
Kokia proga tokia rimta įžanga? Ogi ta, kad iš kalėjimo praėjusią savaitę paleistas 3 milijonų litų vagyste kaltintas Valdas Bičkus (Giedrius Savickas). Jis, lyg niekur nieko, grįžo į savo ir buvusios žmonos namus (Rimantė Valiukaitė), kuriuose ji dabar gyvena su kūno kultūros mokytoju–mokyklos direktoriumi (Ramūnas Savickas). Kaip pavogti krūvą pinigų Valdas jau žino, tačiau šį kartą situacija kiek rimtesnė – vogti iš kito glėbio reikės buvusią žmoną. Ir nors lauke kepina saulė (filmas buvo filmuojamas birželį – aut. pats.), artėja šventės, tad pyktis nesinori. O Giedriui Savickui nelabai ir tiktų pikto buvusio kalinio vaidmuo. Nors kraupių pasakų „iš kalėjimo rūsio“ jis turi parsinešęs… Paprasčiau tariant – praėjusią savaitę Lietuvos kino teatrų repertuaruose atsirado lietuviška komedija „Kaip pavogti žmoną“ (rež. Donatas Ulvydas), kurioje iš kalėjimo po kelerių metų grįžęs vyras bando susigrąžinti buvusiąją. Ir viskas – scenarijus iš tikro telpa viename sakinyje. Taigi, ar verta didžiųjų išlaidų laikotarpiu eiti į tokį filmą?
Ne veltui, apžvalgos-rekomendacijos pradžioje paminėti filmai „Valentinas vienas“ ir „Moterys meluoja geriau. Kristina“. Po jų antrojo „vienišo valentino“ premjerai besiruošiantis režisierius D. Ulvydas, ne paslaptis, kelia įtarimą, tad su savo laiku ir pinigais reikia būti atsargiems. Bet žinokite, nieko blogo ar kompromituojančio nepasakysiu. Jei po „Valentinas vienas“ mažiausiai jautėtės šiek tiek išsipurvinęs, po šio filmo į dušą nesinorės. Gal greičiau pratęsti vakarą su gera nuotaika. O kas laukiat nesulaukiat antrosios „vienišo valentino“ dalies, taip pat neliksite nusiminę, bus ir čia lėkštų juokelių, tiesiai iš jūsų kasdienybės, nors miegamojo reikalus herojai paliks už uždarų durų. „Kaip pavogti žmoną“ neišvysite nė vieno aistringo bučinio, nė vienos apnuogintos nepadorios kūno vietos. Tad jei šventinio maratono metu norisi, kad kas nors pakaitintų ne tik vyną, bet ir kraują, deja, šis seansas ne jums.
Derėtų įspėti, kad visas filmo veiksmas vyksta vienoje vietoje – bute. Na, panašiai, kaip seriale „Vedęs ir turi vaikų“, tik užkadrinio juoko negirdėti. Tiesa, kartais įkišami butaforinio, žaislinio miesto vaizdai, kurie, pasak režisieriaus, naudojami ne dėl biudžetinių sumetimų, o dėl pasirinkto kamerinio žanro plėtojimo neįprasta forma. Tuos intarpus galėsite įvertinti kiekvienas sau. Man jie buvo visiškai nereikalingi ir suteikiantis tik šykštumo prieskonį. Dar vienas perspėjimas – filme pagrinde vaidina aukščiau išvardyti trys aktoriai, prie kurių vėliau prisijungia ir Inga Jankauskaitė. Aktorių vaidybai nieko prikišti nesinori, tai jų žanras, kuriame jie niekieno netrukdomi ir linksminasi. Vietomis, aktorių, ypač G. Savicko ir R. Cicėno, improvizacijos itin aiškios. Pavyzdžiui, scenoje, kurioje vyrai valgo picą ir žaidžia kortomis, nesunku atpažinti jų televizijoje jau ne kartą naudotą manierą, gal net tuos pačius bajerius. Panašumų į TV serialą būtų galima išvardyti ir daugiau, tačiau pats režisierius išskiria ir filmo pranašumus, pavyzdžiui, kuriama tikrovė: butas dailininkės Sigitos Šimkūnaitės ir jos pagalbininkų buvo įrengtas kone iš nieko ir specialiai šiam filmui; drabužiai stilistės Karinos Leontjevos parinkti itin atsakingai, kad naminiai treningai nebūtų panašūs į tik ką iš parduotuvės; netgi aplink šviesios jungiklius specialiai nučiupinėta, juk tai senas šeimos butas. Kūrybinei komandai dar labai svarbus ir I. Jankauskaitės perdainuotas Džordanos Butkutės kūrinys „Dėl tavęs“, be kurio, mano manymu, filmas nebūtų nei blogesnis, nei geresnis.
„Kaip pavogti žmoną“ trumpai galima pristatyti, kaip subtilų ir linksmą filmą apie nieką. Jokių vedusių žmonių egzistencinių klausimų neišgirsite, tragedijos, o gal ir komedijos, nepamatysite. Tad jei norite, pasikartosiu, pasijuokti iš savęs ir iš mylimų aktorių, filmas – kaip tik jums. Ir dar. Kažkodėl šį filmą, dėl jo kameriškumo, tematikos, žanro norisi sulyginti su spektaklio „Urvinis žmogus“ tęsiniu – „Po dvidešimties metų“. Jei matėte bent vieną iš jų, suprasite apie ką aš.
D. Ulvydas pripažįsta, kad nuo epo peršokęs prie „kambarinės“ romantinės komedijos finansiškai rizikuoja, tačiau kartais lietuviško kino žiūrovai būna tikrai nenuspėjami.
