Sausio 22 d., į kino teatrus grįžta 13-ojoje „Scanoramoje“ rodyta švedų drama „Mano sesutė“ (My Skinny Sister, 2015). Subtilią brendimo istoriją pasakojantis filmas nagrinėja itin opias šiuolaikinių paauglių problemas – valgymo sutrikimus ir anoreksiją, susvetimėjimą šeimoje ir klaidžias savo vietos po saules paieškas.
Jautrią dviejų seserų istoriją atskleidžianti drama sujaudino ne tik Europos žiūrovus, bet ir reiklius kino kritikus. Berlyno kino festivalyje filmas buvo įvertintas „Krištoliniu lokiu“, skiriamu geriausiam programos „Generation Kplus“ filmui, Tarptautiniame Geteborgo kino festivalyje – gavo publikos simpatijų prizą, o Lečės Europos kino festivalyje pelnė net tris prizus.
.jpg)
Filmo režisierė švedė Sanna Lenken, kuriai „Mano sesutė“ buvo pirmasis ilgametražis filmas, šią istoriją sukūrė remdamasi savo pačios patirtimi.
„Būdama paaugle turėjau valgymo sutrikimų. Šiuo filmu norėjau parodyti, ką reiškia būti maža mergaite, kuriai tenka susidoroti su didele įtampa ir visuomenės spaudimu elgtis ir atrodyti pagal tam tikrus standartus. Sutikusi daugybę talentingų, gražių merginų, sergančių anoreksija, supratau, kad privalau sukurti šį filmą“, – pasakojo režisierė S. Lenken.
Dvylikametę Stelą kankina rimtos problemos – kaip išmokti bučiuotis? Juk reikia būti pasiruošusiai, kai išdrįsi į pasimatymą pakviesti dailiojo čiuožimo trenerį! Čiuožti taip elegantiškai kaip vyresnei sesei Katjai jai nepavyksta, bet Stelai tai nė motais: kam rūpi, jei porą kartų nugriuvai ant užpakalio? Valiūkiškai mirktelėti akį žaviajam treneriui – daug rimtesnis išbandymas! Katjos rūpesčiai kitokie: ar galima šiandien valgyti traškučių, o gal geriau nubėgti dar vieną kilometrą? Juk artėja varžybos. Kiekvieną dieną suvalgomo maisto porcijos vis mažėja, bet Katja tai kruopščiai slepia nuo šeimos. Paslaptį netyčia sužino mažoji Stela.
Drama „Mano sesutė“ bus rodoma kino teatruose „Skalvija“ ir „Pasaka“ Vilniuje.
