Viduržemio jūra vis dažniau įvardijama kaip klimato kaitos „karštasis taškas“: šylant vandeniui, čia daugėja tropinėms platumoms būdingų organizmų. Naujausi mokslininkų duomenys rodo, kad prie Ispanijos krantų aptiktos pavojingus toksinus gaminančios mikrodumblės, kurios, per užterštą žuvį, gali patekti ir į žmogaus mitybos grandinę.
Viduržemio jūroje užfiksuotos Gambierdiscus genties mikrodumblės, galinčios gaminti toksines medžiagas ir kauptis žuvų audiniuose. Tai pirmasis patvirtintas šių organizmų aptikimo atvejis žemyninėje Ispanijos pakrantėje, todėl didėja susirūpinimas dėl jūrų gėrybių saugos regione.
Tyrėjų grupė, vadovaujama Alichantės universiteto ekologų, aptiko toksinus gaminančių mikrodumblių pakrantės vandenyse tarp Denijos ir Chavėjos. Išanalizavus archyvinius tos pačios pakrantės zonos mėginius paaiškėjo, kad iki 2011 metų Gambierdiscus čia nebuvo nustatytos. Tai leidžia manyti, jog jų atsiradimas – palyginti naujas reiškinys, susijęs su pastarųjų dešimtmečių pokyčiais.
Šios mikrodumblės gamina siguatoksinus – medžiagas, kurios pirmiausia kaupiasi smulkiuose žolėdžiuose organizmuose, mintančiuose dumbliais, o vėliau per mitybą persiduoda didesnėms plėšrioms žuvims. Taip toksinai palaipsniui keliauja maisto grandine ir galiausiai gali atsidurti žmogaus lėkštėje.
Suvalgius siguatoksinais užterštos žuvies gali išsivystyti siguatera – maisto toksikozė, pasireiškianti virškinimo sutrikimais ir neurologiniais simptomais, pavyzdžiui, dilgčiojimu, niežėjimu ar sutrikusiu temperatūros pojūčiu.
Surinktuose vandens mėginiuose Gambierdiscus ląstelių skaičius svyravo nuo 20 iki 140 viename litre. Pirminiais duomenimis, mėginiai priskiriami rūšiai Gambierdiscus australes, tačiau galutinai tai turi patvirtinti genetiniai tyrimai.
Tyrimo autoriai pažymi, kad didesnis mikrodumblių kiekis didina tikimybę, jog žuvys sukaups daugiau toksinų. Vis dėlto galutinė rizika priklauso ir nuo konkretaus štamo toksiškumo. Laboratoriniai stebėjimai Balearų salose rodo, jog Gambierdiscus australes dažniausiai pasižymi palyginti nedideliu toksiškumu, tačiau situacija gali kisti priklausomai nuo vietos ir aplinkos sąlygų.
Reguliavimo institucijos jau koreguoja jūrų gėrybių patikros grafikus. Didžiausia rizika siejama su didelėmis plėšriomis žuvimis, kurios maisto grandinės viršuje gali sukaupti ypač dideles toksinų koncentracijas. Prieš pateikiant laimikį rinkai, imami žuvies mėsos mėginiai ir tiriami laboratorijose, o nustačius toksinus tokios žuvies prekyba stabdoma.
Mokslininkai pabrėžia, kad šylant Viduržemio jūros vandenims susidaro palankesnės sąlygos tropiniams mikroorganizmams, kurie anksčiau nepajėgdavo išgyventi žiemos laikotarpiu. Tai atitinka bendrą tendenciją, kai dėl klimato kaitos daugelis jūrų rūšių pamažu traukiasi į šiaurę.
Siekdami susidaryti išsamesnį vaizdą, tyrėjai stiprina jūros dugno stebėseną. Gambierdiscus yra bentosinis organizmas – jis auga ant uolų, dumblių ir jūrinės žolės, todėl vien vandens mėginiai ne visada leidžia jį patikimai aptikti. Dėl šios priežasties dugno mėginių rinkimas tampa svarbia ankstyvojo įspėjimo sistemos dalimi.
Specialistai ramina poilsiautojus: tiesioginis kontaktas su šiomis mikrodumblėmis maudantis pavojaus nekelia. Rizika kyla tik suvalgius užkrėstos žuvies, o termiškas apdorojimas siguatoksinų nesunaikina. Todėl esminę reikšmę turi laboratorinė kontrolė ir skaidrus tiekimo grandinės valdymas.
Valdžios institucijos rengiasi scenarijui, kad toliau šylant jūros vandenims naujų toksinus gaminančių rūšių atsiradimas gali tapti nuolatiniu iššūkiu. Tokiu atveju sistemingas jūros ekosistemų monitoringas būtų pagrindinis rizikų valdymo ir vartotojų apsaugos įrankis.
Taip pat primenama, kad po audrų Juodosios jūros pakrantėje mokslininkai užfiksavo ir kitą invazinę rūšį – mėlynąjį krabą. Tuzlos limanų teritorijoje aptikti trys šios rūšies atstovai. Mėlynasis krabas laikomas agresyvia ir itin atsparia svetimžeme rūšimi, galinčia daryti spaudimą vietinėms ekosistemoms.

