Milžiniška ekosistema, besidriekianti per ištisus žemynus, pamažu keičia savo vietą. Tai patvirtina dešimtmečius trunkantys stebėjimai iš kosmoso. Borealiniai miškai, dar vadinami taiga, juosiantys šiaurines Žemės sritis, akivaizdžiai keičia geografinę padėtį: per 36 metus palydovai nuolat fiksavo šio didžiulio biomo pokyčius, o surinkti duomenys leidžia daryti aiškią išvadą – su kiekvienu dešimtmečiu miško riba slenka vis labiau į šiaurę.
Tokio masto pokyčius įmanoma patikimai pastebėti tik žvelgiant iš orbitos. Tarptautinė mokslininkų komanda išanalizavo milijonus palydovų „Landsat“ nuotraukų, kuriose vienas pikselis atitinka 30 x 30 metrų plotą. Pasitelkus mašininio mokymosi modelius pavyko apdoroti milžiniškus duomenų kiekius ir sudaryti labai tikslius taigos pokyčių žemėlapius.
Rezultatai nedviprasmiški. 1985–2020 m. taigos užimamas plotas padidėjo maždaug 0,844 mln. kvadratinių kilometrų, t. y. apie 12 procentų. Kartu aiškiai pasislinko ir šio biomo „sunkio centras“ – poliaus link. Nauji miškai daugiausia formavosi tarp 64 ir 68 laipsnių šiaurės platumos, o pietinėse ribose – tarp 47 ir 52 laipsnių – fiksuotas miškų nykimas. Kitaip tariant, miškas traukiasi iš teritorijų, kurios jam tampa pernelyg šiltos.
Pokyčių tempas kelia nerimą. Borealiniai regionai šyla daugiau nei du kartus greičiau nei pasaulio vidurkis. Per pastarąjį šimtmetį paviršiaus temperatūra čia pakilo daugiau kaip 1,4 °C. Klimatinis spaudimas šiam ekosistemų kompleksui yra didžiulis ir, panašu, toliau stiprėja.
Taigos reikšmė gerokai peržengia vien jos užimamą plotą. Borealiniai miškai yra vienas svarbiausių pasaulinės anglies apytakos elementų. Jų dirvožemyje sukaupta apie 1672 petagramos anglies – maždaug pusė visų pasaulio dirvožemio anglies atsargų. Antžeminė biomasė, vertinama 383,1 petagrama, prilygsta tropinių miškų biomasei. Nors borealiniai miškai dengia tik apie trečdalį pasaulio miškų ploto, jie atsakingi už 20,8 procento visos miškų surišamos anglies. Dėl to taiga laikoma itin svarbiu buferiu, galinčiu lėtinti klimato kaitą.
Daug vilčių siejama su jaunais medynais, sudarančiais apie 15,4 procento taigos ploto. Šie kelių dešimtmečių amžiaus miškai jau dabar sukaupia 1,1–5,9 petagramos anglies, o jų potencialas dar didesnis. Jei jie galėtų augti be didesnių trikdžių, papildomas anglies kaupimas galėtų siekti dar 2,3–3,8 petagramos.
Dvigubas klimato kaitos veidas
Taigos plėtra į šiaurę ir didelis anglies sugėrimo potencialas – tik viena istorijos pusė. Kartu didėja ir grėsmės, galinčios greitai panaikinti šias naudas. Ilgesni ir šiltesni vegetacijos sezonai dažniau sukelia sausras: jos išdžiovina miško paklotę ir sudaro palankias sąlygas gaisrams. Vakarų Kanada jau patiria katastrofiškus gaisrų sezonus ir kasmet praranda šimtus tūkstančių hektarų miškų.
Situaciją sunkina ir masiniai kenkėjų protrūkiai, pavyzdžiui, žievėgraužio tipografo (korniko) plitimas, niokojantis pušynus ir eglynus. Šiaurės Amerikoje didžiausi miškų praradimai sutampa su regionais, kuriuos veikia gaisrai ir vabzdžių invazijos. Eurazijoje vaizdas taip pat prieštaringas: dideli praradimai fiksuojami palei Rusijos ir Kinijos sieną, žemės ūkio regionuose į pietus nuo Uralo, taip pat intensyvios miškininkystės zonose prie Suomijos sienos.
Mokslininkai pabrėžia svarbų paradoksą. Nors miškai gali augti sparčiau ir sugerti daugiau anglies dioksido, tuo pat metu jie tampa labiau pažeidžiami katastrofų, kurios sukauptą anglį greitai sugrąžina į atmosferą. Šie priešingi procesai gali iš dalies ar net visiškai vienas kitą kompensuoti, panaikindami ilgalaikę klimatinę naudą.
Nors bendros pokyčių tendencijos globaliai reikšmingos, jos slepia didelę geografinių ir laikinių skirtumų įvairovę, taip pat sudėtingus ekologinius procesus, lemiančius miškų kaitą, – pažymi tyrimo autoriai.
Klausimų kelia ir naujų, šiaurėje besiformuojančių miškų ilgaamžiškumas. Teritorijose, esančiose ties amžinojo įšalo riba ar ant paties įšalo, dirvožemis ne visuomet užtikrina stabilų pagrindą brandiems miškams. Įšalo tirpimas radikaliai keičia dirvožemio sąlygas, todėl ilguoju laikotarpiu šiandien stebima ekspansija gali sulėtėti arba net apsisukti.
Kas laukia šiaurės „šalčio poliaus“?
Taiga atsidūrė klimatinėje kryžkelėje. Jos slinkimas į šiaurę – apčiuopiamas gilių Žemės sistemos pokyčių įrodymas. Iš pirmo žvilgsnio tai gali sustiprinti miškų, kaip pasaulinio anglies „sugėrėjo“, vaidmenį, tačiau ši galimybė išlieka trapi ir priklausoma nuo daugybės veiksnių.
Lemiamą reikšmę turės tai, ar pavyks sumažinti trikdžius, ypač miškų gaisrus, galinčius per vieną sezoną sunaikinti kelių dešimtmečių augimo rezultatą. Norint geriau suprasti šių procesų dinamiką, būtina derinti palydovinius stebėjimus su vietiniais tyrimais ir mokslo žinias paversti praktiškais sprendimais.
Šio unikalaus ekosistemų komplekso ateitis nėra iš anksto nulemta. Ar taigos migracija padės stabdyti klimato kaitą, ar taps dar vienu jos padarinių šaltiniu, priklausys nuo sudėtingos gamtinių procesų ir žmonių sprendimų sąveikos. Stebėjimas iš kosmoso – tik pirmasis ilgos kelionės etapas, siekiant suprasti visas šios tyliai vykstančios miškų kelionės pasekmes.
