Pastebėję nemenką skaitytojų susidomėjimą „Atostogų lentyna“, pristatome naują rubriką „Knygų lentyna“. Sąžiningai pildysime ją kas mėnesį, siūlydami ir senesnius, ir ką tik iš spaustuvės atgabentus leidinius. Stengsimės pamaloninti įvairaus skonio skaitytoją, tačiau visada — tik gerais patarimais.
Rugpjūčio skyrelyje šįkart nemaža prancūziško dvelksmo. Gilių pokalbių bei literatūrinių rebusų. Taip pat — tolimų kelionių. Ką renkatės jūs: paslaptingąjį Iraną ar gyvybingąjį SoHo? Subtilumą ar gyvenimiškas aistras?
Wiesław Myśliwski „Traktatas apie pupelių gliaudymą“
Romanas pelnė antrąją vietą 2009 m. geriausios verstinės knygos rinkimuose
(Leidykla „Mintis“, iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila)
Ar kada pagalvojote apie tai, kad esminiams pokalbiams būtinos tam tikros aplinkybės? Kaip antai kelių patiekalų vakarienė, garuojanti arbata arba butelis gero vyno. O jei pokalbis netikėtai gimsta susėdus gliaudyti pupelių? Rašytojas Wiesławas Myśliwskis, du kartus apdovanotas prestižiniu Lenkijoje NIKE literatūriniu prizu, — 1997 m. už romaną „Horizontas“ ir 2007 m. už romaną „Traktatas apie pupelių gliaudymą“, — viename interviu yra prasitaręs: „Neprisimenu, kad vietovėje, kurioje užaugau, žmonės būtų valgę ypač daug pupelių. Regis, jas sodindavo vien dėl paties gliaudymo ritualo.“
Panašiai teigia ir pagrindinis knygos herojus, pas kurį niūrų rudens vakarą užklysta paslaptingas nepažįstamasis, norintis nusipirkti pupelių. Jos dar neišlukštentos, todėl abu vyrai susėda prie stalo ir imasi darbo. Taip prasideda pasakojimas apie sudėtingą XX a. išgyvenusio žmogaus praradimus, lūkesčius, gyvenimo ir mirties artimumą. Romane puikiai dera minties gelmė ir pasakojimo grakštumas. Pasitelkiant istorijos prizmę, nagrinėjami esminiai žmogiškos būties klausimai, tačiau tekstas toks pagaulus, kad beveik keturi šimtai puslapių ištirpsta nepalikdami nuovargio ar nuobodulio pėdsakų.
Marius Abramavičius „Punktyrai kelio paraštėse: kelionė į Iraną 2009 m. vasarą“
(Leidykla „Versus aureus“)
M. Abramavičių daugelis visų pirma pažįsta kaip savitą fotografą ir vieną pagrindinių Užupio Meno Inkubatoriaus iniciatorių. Tačiau jis — ir aistringas keliautojas, tolimų ir artimesnių kelionių metu subrandinantis išskirtinius fotografijų ciklus, fiksuojančius mums menkai pažįstamą, kitokią kasdienybę.
Kelionių knygų pastaruoju metu atsiranda išties daug. Mada, troškimas dalintis ar tarpkultūrinių dialogų užuomazgos? Turbūt ir viena, ir antra, ir trečia. Nelygu ką pasirinksime. Ką turėtų sudominti M. Abramavičiaus knyga? Tuos, kurie abejoja, kad kada nors patys nukeliaus į Iraną. Skaitytojus, kurie yra tolerantiški subjektyviam kito požiūriui. Taip pat tiems, kurie vertina tekstinių ir vaizdinių įspūdžių sintezę — knygoje gausu nuotraukų, liudijančių gyvą ir nesumeluotą iraniečių buitį.
Shael Shapiro, Roslyn Bernstein „Illegal living: 80 wooster street and the evolution of SoHo“
(Leidykla „Versus aureus“)
Lietuvos leidyklose ne taip dažnai pasirodo knygos anglų kalba. Juo labiau tokios, kurios pakviestų iš arti susipažinti su garsiuoju Niujorko SoHo rajonu, žyminčiu pirmosios pasaulyje kūrybinės industrijos geografinę erdvę.
SoHo neatsiejamas nuo vadinamųjų fluxnamių, o šie — nuo lietuvių kilmės menininko Jurgio Mačiūno. Gerai pagalvojus, jau vien tai nemenkas argumentas įtraukti šį unikalų leidinį į rekomenduotinų knygų sąrašą. Be to, jis gyvas ir „judrus“, kaip pats Fluxus ar SoHo. Knygos autoriai, gyvenantys šiame menininkų pamėgtame rajone, surinko išties solidų informacijos archyvą. Versdami „Illegal living“ puslapius, skaitytojai ras ne tik daug išsamios istorinės medžiagos, bet ir pokalbių, prisiminimų, architektūrinių tyrimų. Ši knyga — tikslus SoHo pjūvis, leidžiantis pajusti ir suvokti rajono dvasią, formavimosi ir kitimo aplinkybes.
Milorad Pavić „Chazarų žodynas“
(„Rašytojų sąjungos leidykla“, iš serbų kalbos vertė Laima Masytė)
Po romanų „Vidinė vėjo pusė“, „Antrasis kūnas“ bei apysakos „Žuvies odos skrybėlė“, publikuotos mėnraštyje „Metai“, lietuvių skaitytojus pagaliau pasiekė meistriškiausias serbų žodžio mago kūrinys. „Žodynas?“, suklūsta girdintys apie jį pirmą kartą. Taip, romanas-žodynas. Kritikai M. Pavičių neveltui vadina vienu įdomiausių, savičiausių ir inteketualiausių šiuolaikinės pasaulio literatūros kūrėjų. Jo tekstai ne tik talpina neįsivaizduojamus kultūrinius klodus, bet ir skatina atrasti naujas, iki šiol neišbandytas skaitymo galimybes.
„Chazarų žodynas“ — tai unikalus tekstas apie neva egzistavusią chazarų tautą, jos istoriją ir savitus papročius. Fikcija čia meistriškai pinama su realiais faktais, o skaitytojas kviečiamas susipažinti su krikščioniška, musulmoniška ir hebrajiška žodyno versija. Įvadinėse pastabose M. Pavičius pažymi, kad knyga atvira patiems įvairiausiems skaitymo būdams — ją galima skaityti kaip nuoseklų pasakojimą, ieškoti tuo metu dominančio raktinio žodžio, sklaidyti puslapius iš kairės į dešinę ir iš dešinės į kairę.
Skaičiusieji bent vieną ankstesnį M. Pavičiaus vertimą žino, kad jo kūriniai pilni netikėtų staigmenų. Būkite atidūs ir šį kartą — romanas turi moterišką ir vyrišką variantus. Kuo jie skiriasi? Viena pastraipa 310 puslapyje. Kodėl? Tegul tai lieka paslaptis, kurią „Baigiamosiose pastabose apie šio žodyno naudą“ atskleidžia pats autorius.
David Foenkinos „Subtilumas“
(Leidykla „Tyto alba“, iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė)
Pirmasis D. Foenkinos romanas lietuvių kalba subtilus nuo „galvos iki pirštų galiukų“. Perregimo lengvumo įspūdį kuriantis Astos Puikienės viršelis, neskubiai ir tykiai įvykių tėkmei pasiduodantys personažų likimai, grakštus pasakojimo stilius — visa tai žada skaitymo malonumą tiems, kurie ilgisi tikro, delikataus prancūziško romano.
Tarsi raminanti vandens muzika, knygoje pamažu skleidžiasi Natali gyvenimo istorija. Meilė, gedulas, nauja meilė… Romanas įtikina, kad iš pažiūros niekuo neišsiskiriantys personažai gali būti stiprūs savo „beveidiškumu“, o liūdesys — nuskaidrinti sielą ir prikelti ją naujam gyvenimui.
Frédéric Beigbeder „Prancūziškas romanas“
(Leidykla „Tyto alba“, iš prancūzų kalbos vertė Lina Barštytė)
Vargu, ar kam nors reikia pristatinėti garsiųjų romanų „14.99 €“ ir „Meilė trunka trejus metus“ autorių F. Beigbederį. Skaitytojai ne tik graibstyte graibsto jo knygas, bet ir su pasimėgavimu seka skandalingo asmeninio gyvenimo įvykius. Trumpalaikiai meilės nuotykiai, įžūlios provokacijos, reklamos industrijos užkulisiai, vakarėlių liūto titulas, narkotikai — visa tai tikros ir nepagražintos F. Beigbederio biografijos detalės.
2008 m. žiemą už viešą kokaino uostymą nuo mašinos kapoto rašytojas atsidūrė areštinėje. Pasak F. Beigbederio, paros visiškoje izoliacijoje privertė susidurti su savimi ir susimąstyti, kodėl, būdamas 42 metų amžiaus, jis yra suimamas už paaugliškas kvailystes. Po šio įvykio rašytojas pasišalino į savo vaikystės vietas Baskų krašte, ir štai jūsų teismui naujausias jo romanas.
Kaip ir ankstesnėse knygose, jame gausu autobiografiškumo, tačiau beveik nėra įprasto pasipūtimo ir arogancijos. Kodėl tėvas palieka šeimą, vyresnėlis brolis daro viską, kad nebūtų panašus į tėvus, o jaunėlis — kad nebūtų panašus į vyresnįjį brolį? Kodėl Prancūzijos buržuazija patyrė vertybių nuosmukį, o pati šalis, pralaimėjusi du karus, laikėsi taip, tarsi būtų tapusi nugalėtoja? Nostalgiškas, kandus, vietomis skausmingai atviras, vietomis keliantis šypseną — toks yra „Prancūziškas romanas“.
Gabriella Magrini „Madam de Lenklo aistros“
Romano vertėja 2010 m. buvo apdovanota Dominyko Urbo premija už geriausią vertimo debiutą
(Leidykla „Vaga“, iš italų kalbos vertė Ieva Mažeikaitė)
„Santuoka — tai vien ugnis ir dūmai“, yra pasakiusi garsioji XVII a. Paryžiaus kurtizanė Ninon de Lenklo. Moteris, aistringai mylinti gyvenimą, atsiduodanti visiems jo malonumams, sumaniai besinaudojanti savo žavesiu, tačiau niekada nepaminanti žmogiško kilnumo — tokią ją įtaigiai vaizduoja italų rašytoja G. Magrini. Kurdama romaną, autorė apsigyveno Paryžiuje ir beveik dvejus metus rinko istorinę medžiagą apie gaivališką ir intriguojančią Ninon asmenybę.
Knygoje gausu ryškių charakterių, aistrų, gyvų dialogų ir detalių, leidžiančių pajusti savitą to meto Prancūzijos dvasią. Puikus pasirinkimas paskutiniam vasaros mėnesiui. Kai iš kelionių grįžtama namo, tačiau norima išgyventi dar ką nors ryškaus ir įsimintino.
