„Viskas prasidėjo vieną praėjusių metų [1886] liepos rytą, kai pastebėjome jauną 26 metų vyrą, gulintį ir verkiantį savo lovoje dr. Pitre skyriuje. Jis buvo ką tik grįžęs po ilgos kelionės pėsčiomis ir jautėsi išsekęs, tačiau ne tai buvo jo ašarų priežastis. Jis verkė todėl, kad neįstengia susilaikyti nesileidęs į kelią, kai suima noras. Tam, kad galėtų eiti nosies tiesumu, kiek galėdamas greičiau, ir kartais po 70 km per dieną, kol bus areštuotas už valkatavimą ir įmestas į kalėjimą, jis paliko šeimą, draugus ir kasdienybę.”
Vyriškiui pirmajam istorijoje buvo diagnozuotas fugieriaus sindromas – Albert’as Dadas kentėjo nuo neįveikiamo poreikio keliauti.
Nenumaldomas troškimas bėgti, laukinė neviltis, egzistencinis nuobodis, išsekimas, liūdesys, depresija – Karin Johannisson knygoje „Melancholijos erdvės: apie baimę, nuobodį ir pažeidžiamumą vakar ir šiandien” nagrinėja, kaip žengdama per istoriją melancholija keitė savo pavidalus ir statusą visuomenėje.
Melancholija ir įvairios jos apraiškos nuolat buvo susijusios su kultūriniu ambivalentiškumu: viena vertus, jos buvo siejamos ir su tamsa bei susvetimėjimu, kita vertus, su įžvalgumu bei kultiniu statusu. Antikoje melancholija – tai ligą primenanti būsena tarp genialumo ir beprotybės, viduramžiais – moralinė yda, nuo Renesanso iki Romantizmo – egzistencinė drama, kuri pamažu buvo biologizuota, o po Freudo – psichologizuota. Kai kurios jos ypatybės laikytos dovana (ekstazė ir įžvalga), kitos – nuodėmėmis (nuobodis ir abejingumas), beprotybe ar pesimizmu.
