Garsaus šiuolaikinio britų rašytojo Timo Parkso knygoje „Europa“ Džeremis Marlou moderniu turistiniu autobusu vyksta iš Milano į Strasbūrą, nors šios transporto priemonės nekenčia, nes joje „daugumos troškimai yra brukami kiekvienam“, jam ji siejasi su „susibūrimais, kuriuose visi apimti tos pačios dvasios“ ir simbolizuoja vienodėjančią Europą.
Nors Europa, pasak herojaus, pirmiausia buvo išskirtinumo troškimas… Džeremio kolegos, Italijos universitetuose dirbantys užsieniečiai dėstytojai vyksta Europos Teisingumo Teismui įteikti peticijos dėl, jų manymų, diskriminacinės šalies švietimo politikos. Kad delegacija atrodytų solidžiau, jie įkalba kartu važiuoti ir būrį studenčių… Džeremis netiki oficialiu šios kelionės tikslu ir apskritai abejoja tokios Europos institucijos reikalingumu, tačiau tarp keleivių yra ji. Jiedu skausmingai išsiskyrė prieš dvejus metus ir jis, atrodo, sutiko keliauti vien tam, kad įrodytų sau, jog gali ramiai būti šalia jos. Tačiau pamažu pradeda aiškėti, kad įvairūs jausmai jai niekur nedingo, o priešingai, kaip tik jie diktuoja bene kiekvieną herojaus poelgį ir visai neaišku, kuo tai baigsis, nes emocijos vis labiau kaista. Europa verčia susimąstyti, koks didelis neatitikimas egzistuoja tarp oficialiai skelbiamų tikslų bei kalbų ir tikrosios veikėjų dvasinės būsenos, troškimų bei jausmų; kaip smarkiai subjektyvūs išgyvenimai gali pakeisti visos grupės sprendimus ar poelgius ir, priešingai, – koks stiprus yra suvienodėjęs visuomenės mąstymas, verčiantis užgniaužti savo tikruosius jausmus ir „eiti su visais“.
Citata iš knygos: „Taip, turistiniai autobusai, dabar suprantu, man sukelia mintis apie grupes ir joms būdingą tendenciją veikti greičiausiai netgi ne bendro, o žemiausio vardiklio lygiu, ir šiuo atveju aš turbūt galvoju apie žmonių susibūrimus, kuriuose visi dainuoja apimti tos pačios dvasios, galbūt apie bažnytinę išvyką arba tuos atvejus, kai pagyvenę žmonės važiuoja į ekskursijas praleisti laiko, arba kai paaugliai važiuoja palaikyti futbolo komandos, ir, bendrai, galvoju apie visas šiuolaikines šventybes, suburiančias žmones ir nugabenančias juos viena ar kita kryptimi pasilinksminti ar pasilavinti, ar solidarizuotis su kokia nors nevisateise mažuma, ir visi, kaip jau sakiau, galvoja taip pat ir trokšta tų pačių tikslų, visi individai persismelkę grupės dvasia, kuri turbūt yra pati žmonijos dvasia ir, jei jau taip pradedame galvoti, tos pačios Europos, į kurią kreiptis dabar darda ši grupė.”
