Niekada nežinai, kur, kada ir kieno galvoje užgims neįtikėtina istorija, pilna įvairiausių grožybių, nuotykių ir mielų veikėjų. Tereikia ramaus kampelio, rašymo priemonės ir istorija virsta nuostabiomis raidžių dėlionėmis.
Ar teko kada girdėti apie vieną škotų bankininką, Kenetą Greihemą (Kenneth Grahame), kuris poilsio minutėmis mintimis nuklydęs į vaikystės prisiminimus sukūrė vieną nuostabiausių istorijų – „Vėjas gluosniuose“? 1908 m. pirmą kartą išspausdinta knyga pavergė mažų ir didelių skaitytojų dėmesį.
Lietuvos skaitytojams teko gerokai palaukti – 1966 metų, kai Vilniaus universiteto anglų kalbos vertėjų būrelis, vadovaujamas dėstytojos A. Dantaitės, visus apsakymus kruopščiai išvertė. Taigi neseniai knygai „Vėjas gluosniuose“ sukako 100 metų, ta proga leidykla „Nieko rimto“ pristato ypatingą šimtmečio leidimą, iliustruotą garsaus australų iliustratoriaus Roberto Ingpeno (Robert Ingpen), 1986 m. apdovanoto Hanso Kristiano Anderseno premija.
Knygoje aprašomi nuotykiai keturių bičiulių – Kurmio, Vandeninio Žiurkino, Barsuko ir Rupūžiaus. Kartais šmėkšteli Ūdras – džiugus ir rūpestingas kaimynas. Visi „vyručiai“ – ramūs užmiesčio gyventojai, rafinuotų manierų, su švarkeliais ir liemenėmis, mėgstantys pasivaikščiojimus, jaukias popietėles prie arbatos. Galbūt tik vienam Rupūžiui, gyvenančiam savo Viensėdijoje, puikiame dvarelyje, nuolat knieti prisigalvoti visokių nuotykių.
Skaitytojai netruks knygoje pastebėti autoriaus gudrybę – visi veikėjai labai labai panašūs į mus, dėl to jie tokie artimi, jaukūs ir mieli. Štai Kurmis – kuklus, ramus ir kantrus. O gamta jam, kaip ir kiekvienam gyvam padarėliui, pati brangiausia: „<...> Gamta jam dar niekad nebuvo taip artima kaip tą dieną, kai nusimetusi drabužius miegojo kietą žiemos miegą. <...> Jis tiesiog juto pačią Gamtos dvasią – gražią, stiprią ir paprastą.“ Vandeninis Žiurkinas – poetiškos prigimties, negalintis gyventi be savo Upės: „Ji mano brolis ir sesuo, tetos ir draugai, maistas ir vanduo… Tai mano pasaulis, ir kito aš nenoriu. Ko čia nerasi, kitur neverta nė ieškoti.“ Barsukas – vienišius, vengia triukšmingų draugijų ir laikosi kur nors atokiai, tačiau jo autoritetas jaučiamas visur. Kai prireikia pagalbos, tvirto žodžio ar šiltos avižų košės žvarbų žiemos rytą, Barsukas niekada neatsuka nugaros. Bet vos tik draugija įsitriukšmauja, žiūrėk, jis kurs nuo visų pasitraukęs snaudžia.
Bet, kaip minėta ne visi tokie ramūs, ne visiems pakanka kasdien tik gerti arbatėlę, kirsti visokius gardumynus, vaikštinėti gyvybe alsuojančiais paupiais ir palaukėmis, pagiriais ir vieškeliukais. Ir tai ne kas kita kaip visų mylimas Rupūžius – žavingas pagyrūnas, minkšto būdo švaistūnėlis. Kas kitas apie save galėtų kurti tokias odes: „Pasaulis garsėja didvyrių vardais,/ Tai rodo istorijos knygos,/ Bet niekas, dar niekas pasauly visam/ Rupūžiui lig šiol neprilygo!”? Kas kitas galėtų taip entuziastingai kuo nors susidomėti, paskui taip pat entuziastingai viską mesti ir beprotiškai susižavėti kuo nors kitu? Taip irklavimą keičia patrakęs lakstymas automobiliais, o šis pomėgis, kaip žinia, sukelia daugybę problemų. Nežinia, kuo baigtųsi Rupūžiaus pašėlę ir liūdnai pagarsėję pasivažinėjimai, jeigu ne trijų jo bičiulių kantrybė ir visa nugalinti meilė draugui.
Po visų išbandymų, šėliojimų ir net kovų, pamiršus visas nuoskaudas, niekas taip neatgaivina kaip geras pasivaikščiojimas su bičiuliu. Ir jiems nėra blogo oro, nemėgstamo metų laiko – svarbiausia tinkamai pasiruošti, tada jokie speigai nebaisūs. O kai kojytės visai nuvargsta, namučiuose laukia rusenantis židinys, kąsnelis ko nors skanesnio ir šildančio.
Namų jaukumas, draugo artumas, mylima gamta – štai kuo kvepia „Vėjas gluosniuose“ istorijos. Iš pirmo žvilgsnio ramiose apylinkėse iš tikrųjų vyksta daugybė nuotykių, kurių išsiblaškęs prašalaitis niekada ir nepastebėtų. „Vėjas gluosniuose“ atskleidžia, kaip kartą atvėrus vaizduotės duris galima nukeliauti į tokius jaukius kampelius, pulsuojančius pačia Gamta, jos mažais, švelniais stebuklais. Reikia tik labai mylėti supančią aplinką ir atidžiai stebėti žmones bei žvėrelius. Kai gerai įsižiūri, jie labai labai panašūs. Ir tai bus tiesa prabėgus dar ne vienam šimtui metų.
