Laikas.lt
Didžiausias rašytojo kūrybos įvertinimas – Nobelio premija. Deja, vaikiškų knygų kūrėjai jos paprastai negauna. Tačiau vietoj Nobelio premijos jie turi savą įvertinimą, prilygstantį svarba ir garbingumu. Tai – Hanso Christiano Anderseno premija, teikiama kartą į dvejus metus. Vaikų literatūros leidykla „Nieko rimto“ jau septynerius metus leidžia knygų seriją „H. Ch. Anderseno medalis“ ir pristato geriausius pasaulio kūrinius jauniesiems Lietuvos skaitytojams. Šį mėnesį serija pasipildė nauja knyga – Davido Almondo „Mano tėtis – skrajūnas“.
Šis pasakojimas yra iliustruotas šiltais Polly Dunbar piešiniais. Tai – jau keturiolikta knyga „H. Ch. Anderseno medalio“ serijoje. Premiją rašytojas gavo 2010-aisiais – neilgai trukus po to, kai išleido savo pirmąją knygą vaikams „Mano tėtis – skrajūnas“. Knyga ne veltui susilaukė kritikų ir apdovanojimų komisijos narių dėmesio. Humoras, švelni ironija, malonus rašymo stilius ir greitai besivystantis veiksmas patrauklus vaikams – prie tokių knygų norisi grįžti ir skaityti toliau. Per viena kitą vejančias juokingas situacijas atsiskleidžia sudėtingi šeimos narių tarpusavio santykiai. Taip nejučia imama kalbėti apie išties svarbius dalykus – kaip suprasti vieniems kitus ir pagelbėti, kai sunku. Kiek daug gali vaizduotė ir pasiryžimas siekti savo svajonių. Juk net ir paprastas žmogus gali skristi – galbūt tam tereikia sparnų, tikėjimo ir meilės.
„Mano tėtį – skrajūną“ galima skaityti ir suprasti daugeliu būdų. Tai – džiugi, karnavališka nuotykių istorija, kurią skaitydamas ne kartą nusijuoksi. Tai – įkvepiantis pasakojimas apie tikėjimą, meilę ir gebėjimą fantazuojant gyvenimą padaryti gražesnį. Tai ir jauki istorija apie tai, kaip šeimos nariai išmoko suprasti vienas kitą, pajusti, kas iš tiesų svarbu esant kartu. Kartu tai rimta knyga apie vienišą, bet labai savarankišką mergaitę, augančią be mamos ir liūdną, svajonėmis gyvenantį tėtį, negebantį pasirūpinti savimi. Bėgdamas į fantazijų pasaulį tėtis slepiasi nuo skausmingų potyrių. Bet ar tikrai užtenka vien įsivaizduoti smagius dalykus, galbūt laimei reikia kai ko daugiau? Tačiau rimti klausimai vaikams skirtoje knygoje paliečiami lengvai, šviesiai, nepamirštant veiksmo ir linksmų dialogų. Toks įvairiapusiškumas – gilios, kokybiškos literatūros požymis.
„Visuomet žinojau, kad būsiu rašytojas, kūriau apsakymus ir segiau juos į nedideles knygeles. Dažnai lankiausi vietos bibliotekoje ir svajojau apie knygas su mano vardu ant viršelio. Be to, troškau žaisti už „Newcastle United“ futbolo komandą (vis dar laukiu kvietimo)“, teigia Davidas Almondas. Jo žaismingumas ir meilė geriems pasakojimams visu gražumu atsiskleidžia knygoje „Mano tėtis – skrajūnas“.
Norėdami laimėti šią knygą, dalyvaukite konkurse.
