Laikas.lt
Inteligentiškas ir išsimokslinęs jaunas poetas paskelbia karą godumo ir baimės valdomai civilizacijai, kurioje žmonės – tarsi lėlės, už virvelių tampomos pinigų. Jis meta darbą reklamos agentūroje, persikelia į vargingą Londono rajoną ir atsideda poezijai, tačiau netrukus pastebi, kad toks jo maištas absurdiškas ir niekam neįdomus…
Garsusis antiutopijų „Gyvulių ūkis“ ir „1984“ autorius, 1936 m. uždirbdavęs vos po 2 svarus per savaitę ir nuolat badaudavęs, sumanė parašyti knygą apie panašų į save jaunuolį, sąmoningai atsisakiusį pinigų, socialinio statuso ir viso to „normalaus gyvenimo“, kurį simbolizuoja kambarinės gėlės aspidistros vazonėlis jaukiame bute.
„Smulkūs klerkai, pardavėjai, komivojažieriai, draudimo agentai, tramvajų konduktoriai. Ar jie žino, kad tėra lėlės, kurias už virvelių tampo pinigai? Galima lažintis, kad nežino. O jei ir žinotų, ar jiems tai rūpėtų? Jie pernelyg užsiėmę: gimsta, tuokiasi, dauginasi, dirba, miršta”, – niekina sumaterialėjusį pasaulį pagrindinis knygos herojus Gordonas, bet čia pat pasitaiso ir padaro reveransą žemiausiam socialiniam sluoksniui, kuriam pats priklauso.
„Mūsų civilizacija remiasi godumu ir baime, bet paprastų žmonių gyvenimuose godumas ir baimė paslaptingai pavirsta kažkuo kilnesniu. Aišku, kad viduriniosios klasės apačių žmonės ten, už nertinių užuolaidų, su savo vaikais, savo baldais, savo aspidistromis, gyvena pagal pinigų taisykles, bet jie kažkaip įsigudrina išlaikyti padorumą. Neinterpretuoja tų taisyklių vien ciniškai ir savanaudiškai,“ – mąsto Gordonas, palikdamas viltį žlungančiai pinigų civilizacijai.
Už romaną „Lapok, aspidistra“ George‘as Orwellas gavo 100 svarų atlygį, o to meto kritikai kūrinį pavadino „pačiu pilniausiu komercinės civilizacijos ydų rinkiniu, koks tik kada nors buvo surinktas“.
Susidomėjote? Dalyvaukite konkurse ir laimėkite.
