Mūsų smegenys ne tik priima regimą pasaulį, bet ir tyliai jį perrašo pagal tai, kaip tuo metu jaučiamės. Naujame MIT neuromokslininkų tyrime parodyta, kad vidinė būsena ir elgesys keičia tai, kaip apdorojama regos informacija. Tai reiškia, jog suvokimas nėra pastovus, jis prisitaiko prie situacijos.
Tyrėjai stebėjo peles ir nustatė, kad prefrontalinė žievė, vadinama smegenų vykdomuoju centru, siunčia tikslines žinutes regos ir judėjimo sritims. Šios žinutės priklauso nuo susijaudinimo lygio ir nuo to, ar gyvūnas juda. Kitaip tariant, pati būsena nusprendžia, ką rega paryškins, o ką prislopins.
Svarbiausia išvada yra ta, kad prefrontalinė žievė neveikia kaip vienas bendras jungiklis. Ji bendrauja skirtingai su skirtingomis smegenų dalimis, o jos signalai turi konkrečią paskirtį. Dėl to rega tampa lankstesnė ir labiau pritaikyta prie to momento poreikių.
Skirtingos prefrontalinės sritys
Komanda sutelkė dėmesį į dvi prefrontalinės žievės sritis. Tai orbitofrontalinė žievė ir priekinė juostinė sritis. Abi jos siunčia informaciją į pirminę regos žievę ir pirminę motorinę žievę.
Paaiškėjo, kad šios dvi sritys veikia tarsi pora, kuri balansuoja viena kitą. Priekinė juostinė sritis labiau sustiprina regos apdorojimą, kai susijaudinimas didėja. Orbitofrontalinė žievė įsijungia tik tada, kai susijaudinimas labai aukštas, ir tada regos tikslumą sumažina.
Tyrėjai tai aiškina kaip dėmesio valdymą. Viena sritis padeda išryškinti neaiškius ar sunkiau pastebimus signalus. Kita sritis slopina pernelyg stiprius, bet nereikšmingus dirgiklius.
Kaip vyko bandymai?
Pelės eksperimento metu bėgo ant ratuko ir žiūrėjo vaizdus. Kartais tai buvo struktūruoti paveikslai, kartais natūralios scenos. Vaizdai buvo rodomi skirtingo kontrasto, kad būtų galima matyti, kaip kinta regos tikslumas.
Kai kuriais momentais pelės gaudavo lengvus oro pūstelėjimus, kurie padidindavo susijaudinimą. Tyrėjai tuo pat metu registravo aktyvumą prefrontalinėse srityse, regos žievėje ir motorinėje žievėje. Ypač svarbu buvo stebėti aksonus, kurie neša signalus iš prefrontalinės žievės į kitas sritis.
Anatominis žymėjimas parodė, kad abi prefrontalinės sritys jungiasi su įvairiais neuronų tipais. Vis dėlto jų jungčių išsidėstymas skiriasi. Regos žievėje viena sritis labiau taikosi į gilesnį sluoksnį, o kita į kitą gretimą sluoksnį.
Ką daro susijaudinimas ir judėjimas?
Analizė atskleidė, kad priekinė juostinė sritis perduoda daugiau regos informacijos nei orbitofrontalinė. Ji taip pat ryškiau reaguoja į kontrasto pokyčius ir nuosekliai seka susijaudinimo lygį. Orbitofrontalinė žievė tampa aktyvi tik peržengus aukštą susijaudinimo slenkstį.
Motorinei žievei abi sritys siunčia žinutes apie bėgimo greitį. Regos žievei jos signalizuoja tik tai, ar pelė juda, ar stovi. Taip judėjimo faktas tampa svarbiu filtru regai.
Kai tyrėjai laikinai blokavo šiuos kelius, regos žievės neuronų darbas pakito. Tai parodė, kad abi prefrontalinės sritys keičia regos kodavimą skirtingai ir net priešingai. Viskas priklausė nuo to, ar pelė judėjo ir kiek buvo susijaudinusi.
Platesnė prasmė
Tyrimas siūlo modelį, kuriame prefrontalinė žievė grįžtamąjį ryšį teikia labai specializuotai. Kiekviena jos sritis turi savo taikinius ir savo poveikį. Todėl smegenys gali ne globaliai pakeisti suvokimą, o tiksliai sureguliuoti tai, ko tuo metu reikia.
Tai padeda suprasti, kodėl pasaulis kartais atrodo kitoks, kai esame pavargę, įsitempę ar labai susikaupę. Smegenys nuolat pritaiko regą prie vidinės būsenos, kad elgesys būtų kuo sėkmingesnis. Kitaip tariant, realybę matome ne tik akimis, bet ir savo būsena.
