Norint užsiauginti išties dailius ir skanius stalo burokėlius, verta pradėti nuo tinkamai parinktų sėklų. Būtent jos lemia derlingumą, šaknų dydį ir skonį. Praktika rodo, kad hibridinės veislės dažniausiai duoda stabilesnį ir gausesnį derlių: šakniavaisiai būna lygesni, sultingesni, geriau laikosi per žiemą ir rečiau serga.
Tarp patikrintų hibridų dažniausiai išskiriami „Pabllo“, „Wodan“ ir „Taunus“. Nors jų šakniavaisiai skiriasi forma, juos vienija intensyvi spalva, saldus skonis ir tai, kad pjūvyje paprastai nebūna šviesių žiedų. Tokie burokėliai ypač tinka sriuboms, salotoms ir rauginimui.
„Wodan“ – ankstyvasis hibridas, subręstantis maždaug per 85–95 dienas nuo sudygimo. Jis gerai auga įvairiose dirvose, tinka ilgesniam laikymui ir išlaiko skonį net po žiemos. Šakniavaisiai apvalūs, lygūs, tamsiai bordo spalvos, su plona odele ir švelniu, sultingu minkštimu.
„Pabllo“ priskiriamas vidutinio ankstyvumo hibridams – jo vegetacijos laikotarpis paprastai trunka apie 100–110 dienų. Šis burokėlis gerai pakelia temperatūros svyravimus, trumpalaikę sausrą ir pasižymi stipriu atsparumu ligoms. Šakniavaisiai apvalūs, tolygūs, neretai sveria daugiau nei 200 g, o vidus būna ryškios rubininės spalvos. Puikiai tinka barščiams, salotoms ir rauginimui.
„Taunus“ – cilindrinės formos, vidutinio vėlyvumo hibridas, kurio vegetacijos laikotarpis siekia 110–115 dienų. Jis nelinkęs formuoti žiedynstiebių, o išvirtas gerai išlaiko formą, spalvą ir skonį. Minkštimas tankus, sultingas, be žieduotų sluoksnių. Dėl gerų laikymo savybių šį hibridą daržininkai dažnai renkasi atsargoms iki pavasario.
Hibridiniai burokėliai dažnai turi plonesnę odelę, švelnesnį, mažiau skaidulų turintį minkštimą ir ryškesnes skonines savybes nei daugelis tradicinių veislių. Jie paprastai atsparesni ligoms, rečiau pažeidžiami kenkėjų ir net ne itin palankiomis oro sąlygomis leidžia gauti stabilų derlių.
Renkantis sėklas, svarbu atkreipti dėmesį į vegetacijos trukmę. Pasėjus naudinga užsirašyti datą, kad derlius būtų nuimtas laiku – pernokusios šaknys praranda dalį skonio ir maistinės vertės. Sėti reikėtų tik į įšilusią dirvą, kai jos temperatūra pakyla aukščiau nei 15 °C. Šaltoje žemėje daigai dygsta gerokai lėčiau, nes burokėliai yra šilumamėgiai.
Didelę įtaką turi ir dirvos rūgštingumas. Burokėliai nemėgsta rūgščios terpės – optimalus pH yra apie 6–7. Jei dirva rūgšti, dar rudenį verta įterpti pelenų arba dolomito miltų: tai sumažina rūgštingumą ir kartu papildo dirvą kaliu. Dirva turėtų būti puri ir derlinga, o sėklas rekomenduojama sėti ne giliau kaip 2 cm.
Sėti burokėlius reikėtų ne per tankiai. Tarp sėklų palikite maždaug 10–15 cm atstumą – taip šakniavaisiai turės pakankamai vietos formuotis, užaugs didesni ir lygesni. Jei daigai sudygsta per tankiai, būtinai juos praretinkite, kai augalai išaugina du tikruosius lapelius.
Gausiam derliui dažniausiai pakanka kelių tręšimų. Prieš sėją arba ankstyvose augimo stadijose naudinga įterpti kompleksinių trąšų. Aktyvaus lapų augimo metu tinka trąšos, kuriose daugiau azoto, o vėliau, šaknų formavimosi laikotarpiu, reikėtų daugiau kalio ir boro. Toks tręšimas padeda užauginti saldžius, sultingus ir gražios formos burokėlius.
Laikydamiesi šių paprastų patarimų, galite tikėtis gausaus ir kokybiško derliaus. Burokėliai atsidėkos ne tik puikiu skoniu, bet ir išvaizda – tokie šakniavaisiai darže taps tikra puošmena.
