Laikas.lt
Kol nemaža dalis lietuvaičių vos tik baigę studijas kraunasi lagaminus ir skrenda žinių semtis į užsienio universitetus, Lietuvos aukštojo mokslo įstaigos sulaukia ne ką mažiau atvykėlių. Vieni jų apsilanko vos pusmečiui, kiti pasilieka net ir visam laikui. Vienas tokių, beveik metus Kaune mokslus kremtantis turkas Anil Tüzünler. Su juo kalbame apie gardžiąją rožinę sriubą, meilę krepšiniui ir ką jo kalba reiškia žodelis „ne“.
Į Lietuvą atvedė meilė krepšiniui ir puikios draugų rekomendacijos
Anil į Lietuvą iš Turkijos atvyko dar praeitų metų rudenį – Izmiro mieste pradėtas mechanikos inžinerijos studijas jis tęsia Aleksandro Stulginskio universitete. Paklaustas, kodėl pasirinko būtent vieną iš mažai žinomų Baltijos valstybių, o ne „Erasmus“ programos studentų pamėgtą Ispaniją ar Italiją, vaikinas prisimena anksčiau čia studijavusių draugų rekomendacijas. Vos tik jis užsiminė, kad ruošiasi mokslams svetur, visi lyg vienas bičiuliai Lietuvą rekomendavo kaip be galo draugišką ir jaukią šalį. Pasak Anil, kitas svarbus faktorius buvo tai, jog čia daug pigiau gyventi: „Užteko tik palyginti Romos ir Kauno kainas, kad suprasčiau jog čia bus daug lengviau. Panašu, kad nė dėl vieno dalyko neprašoviau.“
Anil išsiduoda, kad priežasčių yra gerokai daugiau. Vaikinas aktyviai žaidžia krepšinį, tad apie šios sporto šakos populiarumą mūsų šalyje žinojo jau nuo vaikystės. Tiesa, vien tik rungtynių lankymų ir garsiomis skanduotėmis jis neapsiribojo, jau pačią pirmą savaitę prisijungė ir prie ASU krepšinio komandos.
Paklaustas kokią komandą palaiko, studentas vietoj atsakymo garsiai suskanduoja: „Žalia – balta, žalia – balta, hey hey!“. Ne kartą „Žalgirio“ rungtynes stebėjęs Anil tvirtina, kad jų metu atmosfera – tiesiog fantastiška, o stereotipas, kad krepšinį lietuviai laiko antra religija panašu, jog ne iš piršto laužtas.
Vargas dėl kalbos: kodėl „ne“ kartais turi kitą reikšmę?
Labiausiai atvykusį vaikiną nustebino Kauno žaluma. „Studentų miestelis, kuriame gyvenu, man iki šiol atrodo kaip vienas didelis parkas, kuriame lyg tarp kitko pastatyti bendrabučiai, fakultetai, kavinės,“ – šypsosi vaikinas. „Nei mano lankytuose miestuose, nei gimtajame Izmire nieko panašaus neteko matyti.“
Su vietos aplinka ir gyvenimo sąlygomis vaikinas jau buvo susigyvenęs, tačiau kaip blogą sapną jis prisimena užklupusią žiemą. Anksčiau niekada nesusidūręs su minusine temperatūra studentas ginklavosi šalikais ir pirštinėmis, kuriuos pačią pirmą šalčių dieną skubiai pasiskolino iš bendramokslių.
Ne ką lengviau susidoroti buvo ir su lietuvių kalba – jos Anil taip ir nepavyko išmokti, tačiau pagrindines frazes, tokias kaip „ačiū“ ar „labas“, stengiasi vartoti kuo dažniau. Suprasti vietinius gyventojus trukdė ir paprastas žodelis „ne“, turkų kalboje reiškiantis klausimą „ką?“. „Iš pradžių galvodavau, kad aplinkiniai nesuprato mano klausimo, tad jį kartodavau dar ir dar, o jie, atrodydavo, ir vėl nesupranta. Vėliau teko priprasti“, – kurioziška patirtimi dalijasi vaikinas.
Didmiesčio atmosfera ir gardi rožinė sriuba
Lygindamas Kauno ir Izmiro (trečio pagal dydį Turkijos miesto) naktinį gyvenimą, studentas teigia, kad prieš atvykdamas nesitikėjo čia rasti tokios pat atmosferos, tačiau dabar džiaugiasi pasilinksmino vietų gausa bei žemomis kainomis: „Aplankiau jau daugybę barų ir klubų – visi jie fantastiški.“
Tačiau „Erasmus“ studentus domina ne tik siautulingi vakarai. Anil pasakoja aplankęs kone visus Kauno muziejus ir galerijas. Kuomet ši misija buvo atlikta, ėmėsi keliavimo. Vaikinas teigia, kad labiausiai sužavėjo Vilnius ir Klaipėda, tačiau komplimentų negaili ir mažesniems miestams.
Net ir mėgaudamasis gyvenimu Lietuvoje Anil pasiilgo gimtosios Turkijos, o labiausiai – įprastos virtuvės. Nedrąsiai prisipažindamas, kad ne itin susižavėjo lietuvio skrandžiui šventais cepelinais, tuoj pat priduria, kad mėgstamiausiu jo patiekalu spėjo tapti šaltibarščiai: „Ši rožinė šalta sriuba iš pradžių pasirodė labai keista, tačiau patiko vos po pirmo šaukšto, o gardžiausia ją valgyti su bulvėmis“.
Kritikos kliuvo ir Lietuvoje gaminamiems kebabams – anot vaikino, Turkijoje šis patiekalas ne tik gerokai gardesnis, bet ir galima pasirinkti iš daugiau jo rūšių.
.jpg)
Planuose – darbas Vokietijoje ir kelionės atgal į Lietuvą
Lygindamas Lietuvos ir Turkijos aukštąsias mokyklas Anil atrado nemažai skirtumų – jo gimtinėje universitetai didesni, tad trūksta glaudesnio tarpusavio ryšio. Vaikinas džiaugėsi, kad ASU orientuotas į praktinius dalykus, tad čia pavyko išvengti gausybės teorinių paskaitų, varginusių studijuojant Izmire. Vaikinas džiaugiasi, kad sudėtingus laboratorinius darbus čia palengvina moderni įranga bei visada padėti pasiryžę dėstytojai.
Būsimasis inžinierius jau dabar dėlioja ateities planus – liepą grįš į Turkiją, o pabaigus studijas svajoja apie darbą Vokietijoje. Tačiau kad ir kuriame pasaulio kampelyje atsidurtų, Anil pažada – į Lietuvą grįš dar ne kartą. O abejojantiems, ar verta ryžtis studijoms svečiose šalyse, vaikinas pažeria daugybę pliusų: „Dalyvaudamas „Erasmus“ programoje išmoksti gyventi vienas, toli nuo savo šeimos ir draugų, pats planuoti biudžetą. Tik išvykęs gali iš tikro pažinti kitą šalį, jos kultūrą, papročius, istoriją, išmokti naują kalbą, ir tokiu būdu turi galimybę susipažinti su daugybe puikių žmonių.“
