Net jei visada manėte, kad sirgaliai, per rungtynes rėkiantys į televizoriaus ekraną, elgiasi pernelyg emocionaliai, o pats sportas tėra nuobodus reginys, mokslas teigia ką kita. Tyrimai rodo, kad ryšiai, kuriuos žmonės užmezga su kitais sirgaliais ir komandos žaidėjais, savo pobūdžiu gali būti panašūs į tuos, kuriuos patiriame šeimoje.
Tai galinga bendrystės patirtis, apimanti ne vien konkurenciją ar fizinę jėgą. Pirmiausia čia kalbama apie bendruomenę ir priklausymo jausmą.
11 bendrų bruožų žmonių, kurie abejingi sportui
Kaip egzistuoja sporto gerbėjų psichologija, taip yra ir savita tų žmonių psichologija, kurie sportu nesidomi. Juos gali sieti tam tikri bruožai: nuo individualistinio charakterio iki polinkio į intravertiškus pomėgius. Esmė ne ta, kad jie „ko nors nesupranta“. Greičiau jie yra atradę kitus būdus patenkinti gilų priklausymo ir bendrystės poreikį.
1. Savo bendruomenę jie susiranda kitur. Bendruomenė – ar tai būtų kolektyvas darbe, ar sporto komanda – yra vienas svarbiausių būdų ugdyti priklausymo jausmą. Kai žmogus praranda galimybę bendrauti su aplinkiniais, silpnėja ir jo svarbos pojūtis.
Mūsų aplinka daro didelę įtaką savijautai. Tačiau žmonės, kurie nėra „pamišę“ dėl sporto ir „savo“ komandų, priklausymo jausmą dažniau susikuria kitur.
Tai gali būti kūrybinis hobis, artimų draugų ratas ar interneto bendruomenė, kurioje jie jaučiasi suprasti. Jiems nereikia apsimesti sirgaliais ar „dėvėti“ komandos, kuri jiems visiškai neįdomi, kaukės vien tam, kad išvengtų izoliacijos ar vienatvės.
2. Jie turi stiprų individualumo jausmą. Žmonės, turintys ryškų individualumo pojūtį, dažnai nuo mažens puoselėja savus pomėgius ir aistras. Jiems neįdomu apsimesti, kad kažkas patinka vien tam, jog susilietų su minia. Jie neretai būna saviti, ekscentriški, labiau individualistai.
Jiems nebūtina priklausyti „kažkam didesniam“, kad jaustųsi visaverčiai. Pakanka laiko su savimi ir mėgstamų užsiėmimų.
3. Jie mėgsta savo pačių draugiją. Vadinamieji „gentiniai instinktai“ dažnai sieja žmones ir kuria priklausymo jausmą, dėl kurio „savieji“ jaučiasi ypatingi ir stiprūs. Tačiau tiems, kurie nesidomi sportu, šie instinktai dažnai būna silpnesni: jų tapatybė mažiau siejama su buvimu grupės dalimi. Todėl sportas kaip socialinis reiškinys jų pernelyg nevilioja.
Jie daugiau laiko praleidžia vieni, mėgsta savo kompaniją ir kuria nedidelius, bet artimus socialinius ryšius, padedančius išvengti vienatvės. Visa tai – be poreikio apsimesti, kad jiems kažkas patinka, ar palaikyti kultūrą, kurios nejaučia, vien dėl priklausymo.
4. Jie mažiau linkę į poliarizaciją. Nesvarbu, ar kalbėtume apie ginčus darbe, karštas diskusijas dėl varžybų, ar net politinę poliarizaciją, tyrimai rodo: žmonės, mažiau besidomintys sportu, rečiau pasiduoda mąstymui „mes prieš juos“ įvairiose gyvenimo srityse.
Kol sporto gerbėjai neretai perkelia „komandų“ ir „pergalių“ logiką į kasdienius santykius, kiti dažniau ieško bendradarbiavimo ir supratimo, net jei tai ne visada patogu.
5. Jie mažiau azartiški ir mažiau priklausomi nuo išorinio sujaudinimo. Jei žmogus dievina žiūrėti savo komandos rungtynes, tai dažnai susiję su tuo, kad kiekvienas sėkmingas momentas suteikia mažą dopamino „dozę“. Tai grindžiama pertrūkstamo pastiprinimo principu – panašiu į tą, kuris daro lošimo automatus patrauklius: netikėtumo ir neapibrėžtumo elementas išlaiko dėmesį ir sukelia jaudulį.
Skirtingas dopamino receptorių aktyvumas gali lemti, kiek žmogų jaudina sportas. Dėl to sporto gerbėjai kartais rečiau susiduria su tam tikrais psichikos sveikatos sunkumais, nes reguliariai patiria mažas džiaugsmo „dozes“.
Žmonės, kuriems sportas abejingas, gali būti mažiau emociškai priklausomi nuo išorinių stimulų. Vis dėlto jie kartu gali prarasti tas smulkias džiaugsmo akimirkas, jei panašaus jaudulio nepatiria kitose veiklose.
6. Jie nuoseklesni savo savivokoje. Sporto gerbėjams kartais lengviau emociškai atsiriboti, kad apsaugotų savivertę: kai komanda laimi, sakoma „mes laimėjome“, o kai pralaimi – kaltinami kiti ir atsitraukiama nuo bendros tapatybės.
Tuo tarpu žmonėms, kurie nėra įsitraukę į sportą, dažniau būdingas didesnis nuoseklumas. Jie aiškiau supranta, kas veikia jų savivoką, kas įkvepia, kam jie jaučia lojalumą ir kokios bendruomenės praturtina jų gyvenimą. Jie rečiau „atsijungia“ vien todėl, kad situacija tapo nepatogi.
7. Pasitenkinimą jie dažniau randa savo viduje. Kol vieni išorinio patvirtinimo ieško socialiniuose tinkluose, kiti – neramiuose santykiuose, o dalis sporto gerbėjų – per mėgstamos komandos pergales, sportui abejingi žmonės dažniau remiasi savimi. Jiems nereikia komandos laimėjimo, kad pagerėtų nuotaika ar sustiprėtų savivertė.
Žinoma, ne visi sirgaliai tapatina savo įvaizdį su rungtynių rezultatu. Vis dėlto daugelio nuotaiką ir pasitikėjimą savimi kasdien iš tiesų paveikia sportiniai pasiekimai ar nesėkmės.
8. Jie labiau pasitikintys savimi ir savarankiški. Kol dalis gerbėjų tam tikrą saugumo ir pasitikėjimo jausmą randa mėgstamos komandos sėkmėje, žmonės, nesidomintys sportu, tai dažniau atranda savyje. Per santykius, hobius ar asmeninę savirefleksiją jie išlieka mažiau priklausomi nuo išorinių dalykų, tokių kaip komandos pasiekimai ar rekordai.
Toks vidinis stabilumas ir aukštesnė savivertė ilgainiui gali suteikti apčiuopiamos psichologinės naudos – nuo geresnės savijautos iki gilesnių, prasmingesnių santykių.
9. Jie moka save užimti. Tyrimai rodo, kad žmonės skiriasi tuo, kiek jiems reikia vidinės ir išorinės stimuliacijos, ir tai veikia nuobodulio dažnį bei intensyvumą. Tie, kurie sportą žiūri vien dėl pramogos, gali sunkiau pakelti nuobodulį ir ramybės akimirkomis patys save užimti. O tie, kurie vertina vienatvę be nuolatinių blaškančių dirgiklių, neretai yra priešingybė.
Žinoma, viskas priklauso nuo asmenybės, tačiau dažnai sportu nesusižavėjusių žmonių kasdienybė remiasi tuo, kaip jie užpildo laiką. Ar jiems patogu pabūti su nuoboduliu? Ar jie jautresni ir labiau remiasi vidiniais resursais? Ar jiems būtinas komandinis sportas kaip priklausymo „išleidimo vožtuvas“? Dažniausiai atsakymas – ne.
10. Jie jautresni. Nuo lengvesnio sensorinio perkrūvio dėl išorinių stimulų iki didesnio emocinio jautrumo kasdienybėje – tai bruožai, dažnai būdingi žmonėms, kuriems sportas neįdomus. Rungtynės, triukšmas ir emociniai šūksniai jiems gali būti per didelis informacijos srautas, kad tam nuolat skirtų laiką.
Jie dažniau vertina vienatvę, intravertiškus hobius ir tylą, nes tai padeda išlaikyti ryšį su vidiniu pasauliu. Jiems nereikia nuolatinių dirgiklių ar intensyvių pojūčių, kad jaustųsi gerai – dažnai pakanka sąmoningo buvimo ir vidinės ramybės.
11. Pramogos nėra glaudžiai susietos su jų tapatybe. Nuo meilės „neprisijungus“ vykdomiems pomėgiams, tokiems kaip skaitymas ar rašymas, iki masinės kultūros spaudimo vengimo – sportui abejingi žmonės dažnai mažiau domisi ne tik rungtynėmis, bet ir rečiau įsitraukia į serialų gerbėjų klubus ar žvaigždžių kultą.
Pramogos jiems nėra neatsiejama tapatybės dalis, todėl priklausymo ir bendrystės jausmą jie dažniau randa kitose, mažiau viešai akcentuojamose gyvenimo srityse.
