Nors tiek Žemė, tiek Marsas prieš milijardus metų turėjo panašias sąlygas – uolinį paviršių, vandenį, anglies junginius ir Saulės šviesą – jų raidos keliai smarkiai išsiskyrė. Naujas tyrimas, publikuotas žurnale Nature, pateikia išsamesnį atsakymą, kodėl Marso habitabilumas nutrūko ir kodėl ši planeta liko šalta bei sausa.
Trumpi atšilimai ir ilgi šalčio laikotarpiai
Senoviniai upių vagų ir ežerų baseinų pėdsakai Marse rodo, kad skystas vanduo čia kadaise egzistavo. Tačiau, kaip teigia Čikagos universiteto mokslininkas Edwin Kite, šie šilumos ir vandens proveržiai buvo reti ir trumpalaikiai. Jie prasidėdavo Saulės ryškumui palaipsniui didėjant, kai ledas ar sniegas ištirpdavo ir tekėdavo paviršiumi.
Tačiau tuo metu įvykdavo paradoksalus procesas: tekančiam vandeniui sąveikaujant su Marso paviršiumi, iš atmosferos buvo šalinamas anglies dioksidas ir saugomas uolienose karbonatų pavidalu. Šis procesas mažino šiltnamio efektą ir vėl atšaldydavo planetą – Marso habitabilumas nutrūkdavo vos jam prasidėjus.
Marso habitabilumas ir klimatas
Panašus karbonatų formavimosi procesas vyksta ir Žemėje, tačiau čia klimato pusiausvyrą palaiko aktyvi ugnikalnių veikla, kuri periodiškai grąžina anglį į atmosferą. Marse, kita vertus, vulkaninė veikla yra beveik sustojusi, todėl prarastasis anglies dioksidas niekada negrįždavo atgal.
„Mūsų modeliai rodo, kad tinkamos gyvybei sąlygos Marse buvo išimtis, o ne norma“, – sako Kite. Tai reiškia, kad net ir atsiradus trumpalaikiam tinkamumui gyvybei, planeta neturėjo priemonių tą pusiausvyrą palaikyti. Marso habitabilumas buvo pasmerktas dėl pačios planetos geologinių ypatybių.

Anglies saugyklos, ilgai slėptos po paviršiumi
Ilgą laiką mokslininkai ieškojo, kur dingo storas Marso atmosferos sluoksnis. NASA „Curiosity“ marsaeigis rado karbonatų turinčias uolienas Gale kraterio šlaituose, kurios gali paaiškinti šį trūkumą. Šios uolienos – „kapas“ atmosferai – buvo neaptinkamos iš orbitos dėl paviršiaus dulkių ir mineralų.
Šis atradimas ne tik patvirtina, kad atmosfera buvo „palaidota“, bet ir suteikia pagrindą naujam modeliui, kuriuo aiškinama, kodėl Marso habitabilumas buvo toks trumpas ir nenuoseklus.
Skirtingai nei Marse, Žemės klimato stabilumą palaiko grįžtamasis ryšys tarp atmosferos ir mantijos. Jei Žemė neturėtų tokios pusiausvyros, ji galėjo patirti panašų likimą. Mokslininkai tikisi, kad tolesni tyrimai, ypač karbonatų radiniai kituose Marso regionuose, galutinai patvirtins, jog planeta pati save pavertė dykuma.
Šaltinis: thebrighterside.news
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.