Žandikaulio smakras – viena įdomiausių ir iki šiol iki galo nepaaiškintų žmogaus anatomijos mįslių visoje mūsų evoliucijos istorijoje.
Homo sapiens yra vieninteliai šiandien gyvenantys primatai, turintys smakrą. Mūsų artimiausi giminaičiai – neandertaliečiai, denisoviečiai ir kitos išnykusios žmonių rūšys – tokios struktūros neturėjo. Nors mokslinės diskusijos vyksta jau daugiau nei šimtmetį, antropologai vis dar neturi vieningo atsakymo, kodėl būtent mūsų rūšiai išsivystė smakras.
Homo sapiens būdingas aiškiai matomas apatinio žandikaulio išsikišimas – kaulinis smakras. Fosilijų duomenys rodo, kad ši savybė, regis, atsirado gana staiga anatomiškai šiuolaikiniams žmonėms maždaug prieš 200 tūkst. metų.
Nors ši ypatybė labai naudinga paleoantropologijoje atpažįstant šiuolaikinių žmonių palaikus, iki šiol neaišku, kas tiksliai lėmė smakro atsiradimą.
Šiuo metu dažniausiai aptariamos trys pagrindinės bioantropologinės teorijos.
1 teorija: smakras kaip mechaninis sutvirtinimas
Ankstyvieji aiškinimai teigė, kad smakras išsivystė kaip funkcinė reakcija į mechaninę apkrovą. Kitaip tariant, jis galėjo susiformuoti kaip savotiškas sutvirtinimas, padedantis tolygiau paskirstyti kramtymo jėgas apatiniame žandikaulyje.
Iš pirmo žvilgsnio ši logika atrodo įtikinama: tūkstantmečiais kintant mitybai – galbūt dėl įrankių naudojimo ar termiško maisto apdorojimo – galėjo keistis ir sukandimo bei kramtymo jėgos. Tai, savo ruožtu, galėjo skatinti struktūrines adaptacijas, tokias kaip smakras.
Vis dėlto biomechaniniai tyrimai šią idėją gerokai susilpnino. Vis daugiau mokslininkų linksta manyti, kad vien kramtymo apkrova nepaaiškina smakro evoliucijos.
2 teorija: smakras kaip socialinių signalų priemonė
Kita sena hipotezė teigia, kad smakras galėjo atsirasti dėl lytinės atrankos – kaip veido estetikos ar hormoninės būklės signalas. Kai kurie tyrėjai svarsto, jog ryškesnis smakras galėjo rodyti stabilesnį organizmo vystymąsi ar tam tikrą testosterono lygį, o tai būtų galėję daryti įtaką partnerio pasirinkimui ir reprodukcinei sėkmei.
Iš tiesų esama duomenų, kad vyrų ir moterų smakro forma bei dydis gali šiek tiek skirtis. Tačiau tiesiogiai sieti šiuos skirtumus su evoliucine atranka kol kas sudėtinga – tai veikiau hipotezė nei tvirtai įrodytas faktas. Nepaisant to, ši idėja antropologų bendruomenėje ir toliau aktyviai svarstoma.
3 teorija: smakras kaip šalutinis veido „sutrumpėjimo“ produktas
Šiuo metu plačiausiai palaikoma teorija teigia, kad smakras nėra tiesioginis kryptingos atrankos rezultatas, o greičiau šalutinis žmogaus veido evoliucijos pokyčių padarinys.
Ši koncepcija remiasi pastebėjimu, kad atsiradus Homo sapiens, jų veidas, palyginti su ankstesniais homininų atstovais, pamažu tapo mažesnis ir plokštesnis. Ypač sumažėjo žandikauliai ir dantys.
Pagal šį požiūrį smakras nėra savybė, kuri būtų buvusi specialiai „atrinkta“ evoliucijos eigoje. Veikiau tai daugelio kitų veido dalių pokyčių pasekmė. Manoma, kad trumpėjant apatiniam žandikauliui ir veidui labiau „įsitraukiant“ po kaukolės skliautu, žemiausias žandikaulio taškas ėmė išsikišti labiau nei likusi dalis – taip susiformavo tai, ką šiandien vadiname smakru.
Šią idėją papildo ir tyrimai, rodantys, kad žmogaus smakras vaikystėje ir paauglystėje ryškėja veidui augant ir kintant jo proporcijoms.
