Bemaž 90 % daržininkų daigus sugadina dar pirmąją dieną, patys net nesuprasdami, kur suklydo. Sėklos dar nė nepradėjusios dygti, o rezultatas jau būna nulemtas. Problema dažniausiai slypi ne sėklose, ne apšvietime ir ne laistymo ar tręšimo režime. Viskas nusprendžiama tą akimirką, kai į dėžutes beriama žemė. Jei substratas parinktas netinkamai, daigai nuo pat pradžių pasmerkti: jie auga silpni, ploni, ištįsę, su trumpomis ir gležnomis šaknimis, o vėliau jokia priežiūra padėties iš esmės nepataiso.
Daugiausia dėmesio verta skirti būtent dirvai, nes ji yra būsimo augalo pamatas. Tinkamas substratas pomidorų, paprikų ir kitų daržo augalų daigams turi būti purus, laidus orui, vidutiniškai derlingas ir su subalansuotu rūgštingumu. Jei žemė per rūgšti arba per sunki, šaknys vystosi prastai, augimas lėtėja, o daigai nuo pirmųjų dienų pastebimai atsilieka.
Pirktinė žemė ne visuomet duoda laukiamą rezultatą. Dažnai tai būna durpinis substratas, kuris yra per lengvas, nestabilios struktūros ir be pakoreguoto rūgštingumo. Tokiose durpėse šaknys auga lėčiau, daigai lengvai ištįsta, lapai pašviesėja, o stiebeliai lieka ploni. Todėl neverta pasikliauti vien tik paruoštu mišiniu – geriau jį naudoti kaip vieną iš sudedamųjų dalių.
Pradėti geriausia nuo velėninės (sodo) žemės iš sveikos vietos, kur nebuvo ligų ir kenkėjų. Tokia dirva suteikia mišiniui struktūrą ir augalams įprastą mikroaplinką. Vis dėlto vien velėninė žemė dažnai būna per sunki, todėl būtina ją maišyti. Į mišinį verta įdėti gerai perpuvusio mėšlo arba komposto – taip dirva tampa „gyvesnė“, puresnė ir derlingesnė. Svarbu nenaudoti šviežio komposto ar mėšlo, nes jie gali pažeisti šakneles ir „sudeginti“ jaunus augalus.
Durpės suteikia lengvumo ir padeda sulaikyti drėgmę, tačiau jos beveik visada yra rūgščios. Todėl durpinę dalį būtina nurūgštinti – tam tinka medžio pelenai arba dolomito miltai. Dar viena naudinga priemaiša – kokosų substratas: jis pagerina oro patekimą į šaknų zoną, mažina dirvos suslėgimą ir palengvina daigų pikuotę.
Ne mažiau svarbu pasirūpinti, kad po laistymo žemė nesusiklijuotų į kietą gumulą. Suslėgta dirva prastai praleidžia orą, todėl šaknys ima dusti ir gali pradėti pūti. To išvengti paprasta – į mišinį įmaišykite perlito, vermikulito arba gerai nuplauto ir kaitinant dezinfekuoto smėlio. Šios, iš pirmo žvilgsnio, nedidelės detalės patikimai saugo šaknų sistemą nuo užmirkimo ir puvinio.
Su maisto medžiagomis lengva persistengti: per didelis trąšų kiekis yra ne mažiau žalingas nei jų trūkumas. Koncentruotos trąšos gali nudeginti šaknis ir išbalansuoti augimą – antžeminė dalis stiebiasi greitai, o šaknys lieka silpnos. Todėl geriausia laikytis tikslių, nedidelių dozių. Į dirvos mišinį galima įmaišyti šiek tiek medžio pelenų (kalio ir fosforo šaltinis). Nedidelis kiekis superfosfato skatina šaknų vystymąsi, o kalio sulfatas prisideda prie tvirtesnio stiebo formavimosi. Visa tai būtina labai kruopščiai išmaišyti, kad neliktų vietinių „trąšų kišenių“.
Paruoštą žemės mišinį verta padaryti kuo vienodesnės struktūros, purų, ir leisti jam „subręsti“ – bent parą ar dvi pastovėti prieš sėjant sėklas. Per tą laiką drėgmė ir rūgštingumas šiek tiek susibalansuoja, o maisto medžiagos pasiskirsto tolygiau. Tuomet daigai sudygsta vienodžiau, auga tolygiau ir rečiau nukenčia nuo juodosios kojelės bei kitų problemų.
Laiku ir tinkamai paruoštas substratas leidžia užauginti tvirtus, neištįsusius daigus su storais stiebeliais, tamsiai žaliais lapais ir sveika, galinga šaknų sistema. Tokie augalai lengviau pakelia persodinimą, greičiau prigyja lysvėse ir visą sezoną būna atsparesni ligoms bei nepalankioms oro sąlygoms.
