Maistas yra būtinas gyvybei – jis aprūpina organizmą energija ir svarbiomis maistinėmis medžiagomis, todėl mintys apie valgį daugumai žmonių kyla reguliariai ir tai yra visiškai natūralu. Tačiau kai maistas ima užimti pernelyg daug minčių ir dėmesio, tai gali varginti ir trukdyti kasdieniam gyvenimui.
Pasak profesoriaus, dietologo Olego Šveco, norint suprasti, kodėl nuolat galvojame apie maistą, svarbu žinoti, kaip veikia mūsų smegenys. Mokslininkai išskiria du pagrindinius mechanizmus, kurie reguliuoja apetitą ir valgymo elgseną.
Pirmasis – homeostatinis kelias, dar vadinamas tikrojo alkio signalu. Jis suaktyvėja tada, kai organizmui ima trūkti energijos gyvybinėms funkcijoms palaikyti. Šį procesą reguliuoja hormonai leptinas ir grelinas: leptinas mažina apetitą, kai energijos pakanka, o grelinas jį didina, kai organizmui reikia „kuro“.
Jeigu žmogus ilgą laiką nevalgo arba nuolat gauna per mažai kalorijų, nuolatinės mintys apie maistą yra visiškai natūrali organizmo reakcija. Tai – signalas, kad kūnui reikia energijos, o ne silpnos valios ar „neteisingo“ elgesio požymis.
Antrasis mechanizmas – hedonistinis kelias, kuris skatina norą valgyti net tada, kai organizmui papildomų kalorijų nereikia. Dažniausiai tai susiję su saldžiais, riebiais ar sūriais produktais, kurie aktyvina malonumo centrus smegenyse.
Šį potraukį dar labiau sustiprina stresas, stiprios emocijos, nuobodulys ar aplinka, kurioje nuolat matome ir užuodžiame maistą. Tyrimai taip pat rodo, kad žarnyne esantys receptoriai gali daryti įtaką potraukiui tam tikriems produktams ir siųsti papildomus signalus smegenims.
Norint sumažinti nuolatines mintis apie maistą, pirmiausia svarbu nekaltinti savęs. Gėda ar kaltės jausmas tik didina stresą, o tai dažnai veda į emocinį valgymą ar persivalgymą.
Taip pat verta vengti griežtų draudimų ir ekstremalių dietų. Kategoriški ribojimai dažnai tik dar labiau sustiprina mintis apie „uždraustą“ maistą, todėl geriau mokytis klausytis savo kūno ir atpažinti tikrą alkį bei sotumą.
Didelę reikšmę turi ir maisto kokybė. Pakankamas baltymų, skaidulų ir mažiau perdirbtų produktų kiekis padeda ilgiau išlikti sotiems ir stabilizuoja cukraus kiekį kraujyje. Dėl to mintys apie maistą kyla rečiau ir tampa mažiau įkyrios.
Svarbu nepamiršti ir vandens – troškulį lengva supainioti su alkiu. Reguliariai geriant skysčius, sumažėja nereikalingas užkandžiavimas, kai organizmui iš tiesų tereikia vandens.
Naudinga atpažinti ir savo asmeninius „trigerius“: stresą, nuobodulį, įprotį užkandžiauti prie ekranų, maisto reklamas ar lengvai pasiekiamus saldumynus. Supratus, kas sužadina norą valgyti, lengviau keisti aplinką ir įpročius.
Kai mintys apie maistą tampa įkyrios, padeda dėmesio nukreipimas – trumpas pasivaikščiojimas, lengva mankšta, pokalbis ar mėgstama veikla. Jei tai ne fizinis alkis, o emocinė reakcija, noras valgyti dažnai praeina per keliolika minučių.
Sąmoningas valgymas taip pat labai svarbus. Valgant lėtai, be ekranų ir trukdžių, lengviau pajusti sotumą ir sumažinti poreikį nuolat užkandžiauti.
Reguliarus fizinis aktyvumas ne tik gerina savijautą, bet ir mažina streso lygį bei smegenų jautrumą maisto dirgikliams. Tai – viena veiksmingiausių priemonių kovojant su emociniu valgymu.
Jeigu mintys apie maistą tampa itin dažnos ir pradeda trukdyti kasdieniam gyvenimui, verta kreiptis į specialistus. Gydytojas, dietologas ar psichologas gali padėti nustatyti priežastis ir parinkti tinkamiausią sprendimą.
Galvoti apie maistą yra normalu, kol tai netampa nuolatiniu nerimu ar savikontrolės praradimu. Svarbiausia – suprasti, kodėl šios mintys kyla būtent jums, ir rinktis sveikus, subalansuotus būdus joms suvaldyti.
