Skyrybos šiandien nebėra reta ar išskirtinė situacija. Priešingai – vis daugiau porų nusprendžia pasukti skirtingais keliais, o ši tendencija pastebima ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Tačiau kas iš tikrųjų slypi už šio augančio skaičiaus?
Dažnai manoma, kad pagrindinės skyrybų priežastys yra neištikimybė, finansiniai sunkumai ar konfliktai. Nors šie veiksniai vis dar svarbūs, specialistai vis dažniau atkreipia dėmesį į kitą, mažiau akivaizdžią problemą – emocinį nutolimą.
Šiuolaikiniame gyvenime žmonės gyvena greitai: darbas, įsipareigojimai, socialiniai tinklai ir nuolatinis informacijos srautas palieka vis mažiau vietos tikram bendravimui. Partneriai gyvena kartu, bet vis rečiau iš tikrųjų kalbasi. Pokalbiai tampa paviršutiniški, o gilūs ryšiai pamažu silpsta.
Dar viena svarbi priežastis – pasikeitę lūkesčiai. Anksčiau santykiai dažnai buvo grindžiami stabilumu ir saugumu, o šiandien iš partnerio tikimasi kur kas daugiau: emocinio palaikymo, supratimo, savirealizacijos ir net nuolatinio „laimės jausmo“. Kai šie lūkesčiai neišsipildo, atsiranda nusivylimas.
Socialiniai tinklai taip pat daro savo. Nuolat matydami „tobulų santykių“ iliuziją internete, žmonės pradeda lyginti savo realybę su išfiltruotu vaizdu. Tai gali sukelti nepasitenkinimą ir jausmą, kad „kažkas ne taip“.
Įdomu tai, kad vis daugiau porų išsiskiria ne dėl didelių dramų, o dėl smulkių, bet nuolat besikaupiančių problemų. Neišsakyti lūkesčiai, neišspręsti konfliktai ir emocinis atstumas ilgainiui tampa rimta kliūtimi.
Svarbų vaidmenį čia vaidina ir pasikeitęs požiūris į santykius. Šiandien žmonės dažniau renkasi išeiti iš santykių, jei jaučiasi nelaimingi, o ne likti dėl pareigos ar visuomenės spaudimo. Tai rodo didesnį savarankiškumą, tačiau kartu lemia ir didesnį skyrybų skaičių.
Galiausiai paaiškėja, kad pagrindinė priežastis dažnai nėra viena konkreti problema, o tylus ryšio nykimas. Ir būtent tai daugeliui būna netikėta – santykiai nesugriūna staiga, jie tiesiog pamažu išnyksta.
Todėl vis dažniau pabrėžiama: santykiams reikia ne tik jausmų, bet ir nuolatinio dėmesio. Nes kartais svarbiausi dalykai sugriūva ne dėl to, kas įvyko, o dėl to, kas liko nepasakyta.
