Laikas.lt
Planuojant keliones, būtina pasirūpinti savo ir artimųjų sauga dėl gresiančių įvairių užkrečiamųjų ligų, kurios gali apkartinti atostogų metu patirtus įspūdžius ar sukelti ilgalaikius negalavimus. Infekcinių ligų rizika yra susijusi su daugybe veiksnių: kokiu transportu keliaujama, kokia šalis lankoma, kokiomis sąlygomis gyvenama, kiek laiko praleidžiama svetur ir kiti kelionės ypatumai.
Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai primena, kad kol poliomielito virusas plinta, vykstantieji į minėtas šalis turėtų pasiskiepyti. Kūdikiai ir vaikai vakcinuojami pagal skiepų kalendorių, o suaugusiems, skiepytiems anksčiau, ir besirengiantiems keliauti į endemines teritorijas, prieš kelionę skiriama viena vakcinos dozė.
Difterija
Difterija paplitusi visame pasaulyje, tačiau dėl ilgalaikio planinio skiepijimo retai nustatoma ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse. XX a. 10-ajame dešimtmetyje difterijos epidemija buvo registruota Rytų Europos šalyse.
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, 2011 metais Švedijoje diagnozuotas pirmas per pastaruosius penkerius metus difterijos atvejis. Šia sunkia infekcine liga susirgo 11 metų mergaitė, kilusi iš Somalio.
Paskutinį kartą difterijos atvejis Lietuvoje buvo nustatytas 2011 metų spalio pradžioje– susirgo Vilniaus rajono gyventojas. Prieš tai ši liga Lietuvoje buvo diagnozuota tik 2008 m. Tuomet buvo užregistruoti du susirgimai, kurių vienas, deja, baigėsi mirtimi. Nors difterija dėl ilgalaikio planinio skiepijimo pastaraisiais metais reta liga Europoje ir mūsų šalyje, Lietuva, kaip ir kitos Rytų Europos šalys, vertinama, kaip didelės šios ligos rizikos šalis. Pagrindinės difterijos ir stabligės prevencinės priemonės–profilaktiniai skiepijimai. Vaikai vakcinuojami pagal skiepų kalendorių, suaugusiesiems pakartotiniai skiepijimai rekomenduojami kas 10 metų. Taigi, 26 (paskutinį kartą skiepytam 16 metų) metų asmuo turėtų pasiskiepyti palaikomąja doze, kuri finansuojama valstybės biudžeto lėšomis, kas 10 metų. Norintiems vakcinuotis asmenims, patariama kreiptis į savo šeimos gydytoją.
Cholera
Didžiausias choleros paplitimas registruojamas Azijoje ir Pietų Amerikoje. Šių metų žiemą prancūzui, grįžusiam iš Dominikos Respublikos, Paryžiuje diagnozuota cholera. Viešnagės svečioje šalyje metu ligonis vengė abejonių keliančio maisto ir gėrimų, neturėjo tiesioginio sąlyčio su cholera sirgusiais asmenimis, tačiau viešbutyje valgė austrių, gėrė kokteilius, kurių paruošimo sąlygos nebuvo žinomos. 2011 metais ši liga užregistruota Mariupolio uostamiestyje, esančiame pietryčių Ukrainoje. Nustatytas sukėlėjas – Vibrio cholerae O. Ukrainos sveikatos priežiūros institucijos duomenimis, ligoniai galėjo susirgti cholera valgydami užkrėstą žuvį. Sukėlėjai nustatyti nuotekų vietose, kuriose ir buvo sugautos žuvys, vėliau naudotos maistui.
Pasiutligė
Pasiutligė paplitusi visame pasaulyje, išskyrus Skandinaviją, Didžiąją Britaniją, Australiją, Naująją Zelandiją, Japoniją. Daugiausia mirties nuo šios ligos atvejų registruojama Afrikoje ir Azijoje (55 tūkst. mirties atvejų per metus). ULAC 2011 m. žiniomis, Portugalijoje buvo diagnozuotas ir laboratoriškai patvirtintas susirgimas pasiutlige. Ligonė viešėjo savo gimtojoje šalyje Bisau Gvinėjoje, kuri yra šios užkrečiamosios ligos endeminė zona. Pasiutligė yra mirtina liga, jeigu laiku nesuleidžiama šios infekcijos vakcina, o kai kuriais atvejais būtinas net pasiutligės imunoglobulinas. Tuo tarpu per pastaruosius dešimt metų mūsų šalyje nuo pasiutligės mirė du žmonės.
Dengė karštligė
Per paskutinius dešimtmečius Dengė karštligė labiausiai paplito Centrinės ir Pietų Amerikos šalyse (Meksikoje, Karibų jūros salyne, Kolumbijoje, Bolivijoje, Ekvadore, Venesueloje, Brazilijoje, Paragvajuje).
Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai primena, kad 2011 m. epidemiologinio tyrimo metu buvo nustatyta, jog Dengė karštlige sirgęs vilnietis Brazilijoje buvo sugeltas uodų ir pirmuosius ligos požymius pajuto dar būdamas svečioje šalyje, tačiau medicinos pagalbos į vietinius gydytojus nesikreipė. Grįžęs į Vilnių, apsilankė Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos filialo Infekcinių ligų ir tuberkuliozės ligoninėje, kur jam buvo įtarta ir kliniškai nustatyta ši liga. Vokietijos Roberto Kocho institutas, atlikęs kraujo serologinius tyrimus, patvirtino Dengė hemoraginės karštligės infekciją.
Hepatitas A
Hepatitas A yra pasklidęs visame pasaulyje, ir pagal šios ligos paplitimo rodiklius, pasaulio šalys skirstomos į didelio hepatito A endemiškumo šalis (Afrika(Egiptas, Tunisas, Marokas), Pietų Amerika, Azija (Indija, Tailandas), vidutinio endemiškumo šalis (Rytų ir Pietų Europa) ir mažo endemiškumo šalis (Šiaurės ir Vakarų Europa, Šiaurės Amerika, Japonija).
Vilniaus mieste 2010-2011 metais užregistruoti 8 virusinio hepatito A atvejai, du iš jų– įvežti iš Egipto ir Tadžikistano. Tačiau infekcijos šaltinis nenustatytas.
Didelę riziką susirgti turi asmenys, keliaujantys į didelio hepatito A endemiškumo šalis, ypač jei šiose šalyse ketinama gyventi ilgai, o būsimos gyvenimo sąlygos neužtikrins tinkamos higienos, galimybės vartoti saugų geriamąjį vandenį ir maistą. Užsikrėsti hepatitu A galima ir buitinio kontakto metu, naudojantis tais pačiais indais, rankšluosčiais, kartu su sergančiuoju rūkant vandens pypkę, maudantis baseinuose. Vienintelis šios infekcijos šaltinis–sergantis žmogus. Susirgti šia liga pakanka net mažos užkrato dozės. Pagrindinės hepatito A profilaktikos priemonės yra vakcinacija ir higienos laikymasis.
Geltonasis drugys. Meningokokinė infekcija
Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai primena, kad asmenims, keliaujantiems į egzotiškas užsienio šalis, būtina laikytis vakcinacijos rekomendacijų. Norint išvengti užkrečiamųjų ligų ir jų įvežimo iš kitų kraštų, patariama skiepytis nuo meningokokinės infekcijos, pasiutligės, erkinio encefalito, choleros, gripo, hepatito A ir B, vidurių šiltinės, geltonojo drugio. Privalomuosius skiepus (nuo geltonojo drugio, meningokokinės infekcijos) rekomenduoja Tarptautinės sveikatos taisyklės.
Apsikrėsti geltonuoju drugiu didžiausia rizika kyla kai kuriose Afrikos bei Centrinės ir P. Amerikos šalyse. Vakcinuojant nuo geltonojo drugio, siekiama dviejų tikslų: apsaugoti asmenis nuo susirgimo geltonuoju drugiu ir išvengti šios ligos įvežimo iš svetimų šalių.
Meningokokinės infekcijos vakcina privaloma piligrimams vykstantiems į Meką, keliaujantiems po Saudo Arabiją, taip pat patariama skiepytis vykstantiems į kai kurias pietuose nuo Sacharos esančias Afrikos šalis, priklausančias vadinamajam „meningokokiniam diržui“ (nuo Senegalo iki Etiopijos). Vakcinuojama vieną kartą, po kurio imunitetas susidaro trejiems metams. Apie visus atliktus skiepus turi būti pažymėta Tarptautiniame skiepijimo ar profilaktikos priemonių pažymėjime. Skiepijimų pažymėjimai reikalingi tiems asmenims, kurie keliauja į kokios nors infekcijos endeminę teritoriją ir privalo turėti tarptautinį skiepijimo pažymėjimą, įrodantį, kad yra pasiskiepiję nuo konkrečios ligos, kitu atveju į tą valstybę gali būti neįleidžiami.
Keliaujant su mažais vaikais, Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai rekomenduoja juos papildomai vakcinuoti nuo vėjaraupių ir rotavirusinės infekcijos.
Maliarija
Iš parazitinių tropinių ligų lietuviai į gimtinę dažniausiai įveža maliariją, tačiau pasitaiko ir kitų retų ligų.
Gyvybei grėsmingiausios maliarijos formos labiausiai paplitusios Subsacharinėje Afrikoje, Azijoje, Lotynų Amerikoje. Į Lietuvą maliarija dažniausiai įvežama iš Afrikos.
ULAC duomenimis, per 2001-2010 m. dėl nereguliariai vartojamų chemoprofilaktinių vaistų, nepakankamos apsaugos nuo uodų, įvežtine maliarija Lietuvoje sirgo 41 asmuo, iš jų 3 žmonės mirė. Praėjusių metų pabaigoje į Klaipėdos universitetinę ligoninę paguldytas vyras, kuriam buvo diagnozuota tropinė maliarija. Epidemiologinio tyrimo metu nustatyta, kad ligonis metų pradžioje buvo išvykęs į Afriką, tačiau šios ligos profilaktikai vaistų nevartojo. Vilniaus visuomenės sveikatos centras šiemet užregistravo maliariją jaunam vyrui, grįžusiam iš Gvinėjos. Žmonės, vykdami į didelės maliarijos rizikos šalis, turi žinoti, kad ši liga– grėsminga gyvybei liga.
Leišmaniozė
Leišmaniozė yra tropinis susirgimas, nes labiausiai paplitusi šilto ir karšto klimato regionuose, kur vyrauja moskitai, pernešantys šios ligos sukėlėjus. Leišmaniozė registruojama 88 pasaulio šalyse, iš kurių–72 besivystančios. Daugiau kaip 90 proc. visų vidaus organų leišmaniozės atvejų registruojama Indijoje, Bangladeše, Nepale, Sudane ir Brazilijoje. Susirgimų leišmaniozė pasitaiko ir kai kuriose Europos šalyse–Prancūzijoje, Italijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Portugalijoje. Įvežtinių odos leišmaniozės atvejų Lietuvoje nepasitaikė kelis dešimtmečius. Tačiau populiarėjant kelionėms į egzotiškus kraštus, rizika užsikrėsti tropinėmis ligomis – didėja.
2008–2009 metais nustatyti ir laboratoriškai patvirtinti keturi odos leišmaniozės atvejai. Keliautojai užsikrėtė Kosta Rikoje, Peru ir Maroke. 2010 metais laboratoriškai patvirtintas dar vienas, jau penktasis, odos leišmaniozės atvejis.
Leišmaniozės pernešėjai yra moskitai, todėl apsisaugoti nuo jų sukandžiojimo yra pagrindinė leišmaniozės profilaktikos priemonė.
Profilaktinės priemonės
Keliaujant į egzotiškas šalis, derėtų pasidomėti pavojingiausiomis to krašto infekcinėmis ligomis, prisiminti jų keliamą grėsmę, išsiaiškinti vietinį sergamumą ir kaip nuo jų apsisaugoti. Viena efektyviausių apsaugos priemonių nuo kai kurių pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų–vakcinacija. Pasiskiepyti nuo minėtų užkrečiamųjų ligų galima asmens sveikatos priežiūros įstaigose, valstybiniuose ir privačiuose skiepų kabinetuose, turinčiuose licenciją šiai veiklai, Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro skiepų kabinete.
Siekiant išvengti infekcinių ligų, Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai rekomenduoja imtis prevencinių priemonių:
• vykstantiems į šalis, kuriose paplitusi maliarija, privaloma vartoti vaistus. Juos paskiria asmens sveikatos priežiūros įstaigos specialistas, turintis keliautojų medicinos specializaciją ar gydytojas infektologas;
• naudoti kraujasiurbius vabzdžius atbaidančias priemones–repelentus. Preparato etiketėje turi būti nurodytos rekomendacijos apie jo panaudojimo dažnumą. Jų reikia griežtai laikytis ir neperdozuoti, ypač mažiems vaikams;
• paplūdimiuose nevaikščioti basomis, negulėti tiesiog ant paplūdimio smėlio/žemės;
• kuo dažniau plauti rankas–prieš valgio gaminimą ir prieš valgymą, pasinaudojus tualetu; turėti su savimi muilą, vienkartinį rankšluostį ar drėgnų spiritu impregnuotų servetėlių;
• gerti tik virintą arba chloruotą vandenį, geriausiai fasuotą buteliuose;
• valgyti tik pakankamai gerai termiškai paruoštą maistą;
• prieš valgant daržoves bei vaisius, juos kruopščiai nuplauti parūgštintame vandenyje, nulupti ar nuskusti žievelę;
• nevartoti termiškai neapdorotų jūros gėrybių ir žuvies;
• nepirkti maisto gatvėse;
• grįžus iš kelionės po endemines teritorijas ir pajutus užkrečiamosios ligos pirmuosius požymius (karščiavimą, galvos skausmą, viduriavimą, vėmimą, pageltimą, bėrimą, kraujosruvas ir kt.), būtina nedelsiant kreiptis į savo šeimos gydytoją ir pasakyti apie buvusią kelionę.
