Žmonės kosmose praleidžia vis daugiau laiko ir kartu ten „nusiveža“ savo reprodukcines sistemas. Vis dėlto mokslininkai įspėja: seksualinė ir reprodukcinė sveikata kosmose tebėra politikų nepastebima sritis, kuriai skiriama pernelyg mažai dėmesio.
Ilgalaikės kosminės misijos smarkiai veikia žmogaus organizmą. Kosminė radiacija yra neišvengiama, mikrogravitacija daro neįprastą poveikį kūnui, o įprasti paros ritmo orientyrai praktiškai išnyksta. Apie šiuos, taip sakant, „padoresnius“ šalutinius poveikius atlikta nemažai tyrimų, tačiau dėl prioritetų stokos ar paprasčiausio drovumo reprodukcinė sveikata vis dar lieka beveik neištirta.
Leedso universiteto embriologo Giles’o Palmerio vadovaujama devynių mokslininkų grupė naujoje apžvalgoje išreiškė susirūpinimą, kad žinome apgailėtinai mažai, nors komerciniai skrydžiai į kosmosą sparčiai daugėja ir intensyvėja.
„Per daugiau nei 65 metus trunkančią žmonių kosminių skrydžių istoriją vis dar labai menkai žinome, kaip kosminė aplinka veikia žmogaus reprodukcines sistemas ilgalaikių misijų metu“, – rašo Palmeris su bendraautoriais.
Keli laboratoriniai bei su žmonėmis atlikti tyrimai leidžia manyti, kad kosmosas iš tiesų yra priešiška aplinka Žemės gyventojų reprodukcinėms sistemoms.
Pagrindinė problema – kosminiai spinduliai, t. y. aukštos energijos dalelės, galinčios atsitiktinai „redaguoti“ mūsų DNR. Kaip ir jonizuojančiosios spinduliuotės poveikis Žemėje, taip ir kosminiai spinduliai, paveikę lytines ląsteles – spermatozoidus ar kiaušialąstes, iš kurių vėliau formuojasi embrionas, – gali turėti rimtų pasekmių būsimam palikuoniui.
Eksperimentai su gyvūnais parodė, kad net trumpalaikis radiacijos poveikis gali sutrikdyti menstruacijų ciklą ir padidinti vėžio riziką. Tačiau kalbant apie ilgesnes kosmines misijas, patikimų duomenų apie žmones beveik nėra.
Išanalizavę turimus tyrimus, Palmeris ir jo kolegos padarė išvadą, kad apie pakartotinio radiacijos poveikio įtaką vyrų vaisingumui žinome beveik nieko.
Vienas tyrimas rodo, kad radiacijos dozės, viršijančios maždaug 250 mGy, gali sutrikdyti spermatozoidų gamybą, nors šis poveikis gali būti grįžtamas. Kitas darbas leidžia manyti, kad ilgesnės misijos gali stipriau paveikti neuroendokrininę sistemą, reguliuojančią reprodukcinius hormonus.
Tuo pat metu į kosmosą kasmet paleidžiama vis daugiau raketų. Tai lemia augančios komercinės investicijos ir technologijų pažanga, mažinanti skrydžių kainą.
NASA ir kitų valstybinėms agentūroms pavaldžių organizacijų misijose iki šiol galioja griežtos seksualinės ir reprodukcinės sveikatos taisyklės. Tačiau tokius ribojimus komercinėms kosmoso bendrovėms gali būti sudėtinga – arba net neetiška – taikyti.
Pavyzdžiui, valstybinių kosmoso agentūrų astronautams draudžiama skristi į kosmosą nėštumo metu, taip pat nustatytos griežtos didžiausios leistinos radiacijos dozės ribos, kurių jie negali viršyti per savo karjerą.
Vis dėlto šios taisyklės kelia ir papildomų klausimų. NASA ilgą laiką buvo nustačiusi didžiausią leistiną radiacijos dozę astronautams žemojoje Žemės orbitoje – 50 mSv per metus, tačiau moterims ši riba buvo mažesnė dėl didesnės kiaušidžių ir krūties vėžio rizikos. Nors pavojus yra realus, teisininkai atkreipia dėmesį, kad tokie dvigubi standartai gali būti vertinami kaip lyties diskriminacijos forma.
Dar didesnį nerimą Palmeriui ir jo kolegoms kelia ne per griežtos, o išvis neegzistuojančios taisyklės komerciniuose skrydžiuose. Šiuo metu nėra visuotinai priimtų pramonės standartų, kaip valdyti riziką reprodukcinei sveikatai.
„Ar komercinės kosmoso bendrovės turėtų stebėti savo darbuotojų nėštumą? Ar tai turėtų galioti ir kosmoso turistams?“ – klausia tyrimo autoriai.
„Ar informuoto sutikimo dokumentuose prieš skrydį turėtų būti aiškiai įvardytos galimai pakitusios ilgalaikės rizikos reprodukcinei sėkmei ir galima žala vaisiui?“
Kol neturėsime daugiau žinių apie tai, kaip kosminiai skrydžiai veikia žmogaus reprodukciją, bus sunku sąžiningai ir tiksliai įspėti būsimus keleivius bei darbuotojus apie galimas rizikas.
„Plečiantis žmonių buvimui kosmose, reprodukcinė sveikata nebegali likti politikos aklinoje zonoje“, – pabrėžia NASA tyrėjas Fathi Karouia, vienas iš vyresniųjų darbo autorių.
„Tarptautinis bendradarbiavimas yra skubiai būtinas, kad užpildytume kritines žinių spragas ir sukurtume etines gaires, kurios apsaugotų tiek profesionalius, tiek privačius astronautus, o galiausiai užtikrintų žmonijos saugumą, siekiant ilgalaikio buvimo už Žemės ribų“, – teigiama apžvalgoje.

