Šiais laikais, kai nemaža dalis gyvenimo persikelia į kompiuterį, virusas gali tapti tikru galvos skausmu. Jis gali ištrinti visus jūsų failus, perduoti slaptažodžius sukčiams, paviešinti asmeninę informaciją ar net visiškai sugadinti kompiuterį.
Jeigu niekada neteko susidurti su kompiuteriniais virusais, turbūt svarstote, kodėl kiti taip panikuoja. Tačiau turėtumėte suprasti, kad virusai gali būti išties pavojingi. Virusai praeitais metais (vien tik Amerikoje) kompiuterių turėtojams pridarė 8.5 mlrd. nuostolių.
Trumpas žvilgsnis atgal
Dar 1949 m. mokslininkas Johnas von Neumannas teigė, kad save atkartojanti programa yra teoriškai įmanoma. Taigi nors kompiuterių industrija tada dar nebuvo net 10 metų amžiaus, kažkas jau suko galvas, kaip jai pakenkti. Galiausiai, praėjo kelios dešimtys metų, kol programišiai ėmė kurti virusus.
Tiesa, pradžioje virusai buvo kuriami tik didelėms kompiuterinėms sistemoms, tačiau praėjus kuriam laikui, tiksliau, atsiradus asmeniniam kompiuteriui, virusai įgavo didžiausia pagreitį. O Fredas Cohenas buvo pirmasis kenkėjiškas programas pavadinęs virusais.
Labiausiai paplitusios virusų rūšys
- Bendrai žiūrint, virusas dažniausiai pakeičia programas, kurių dėka veikia kompiuteris (įskaitant ir kompiuterio pažeidimus). Tam, kad tikras virusas veiktų, jis turi patekti į failą ar programą. Viruso įsiterpimas į programą dar vadinamas infekavimu, o užkrėstasis failas „šeimininku“ (angl. host).
- „Worm“ (angl.: kirminas) nereikalinga programa. Tai yra aplikacija, kuri geba pati save atkartoti.
- „Trojan horses“ (angl.: „Trojos arklys“) yra programos, kurios, neva, daro vieną, o iš tikro – visai kitą. Kai kurie net pažeidžia kompiuterio kietąjį diską. „Trojan horses“ siuntinėja įkyrias reklamas, lėtina kompiuterio darbą ir panašiai.
Pavojingiausių virusų topas
„Melissa“
1999 metais Davidas L. Smithas sukūrė kompiuterinį virusą, kuris plėtėsi per elektroninius laiškus. Virusas pavadintas vienos egzotiškos, Smithui į akį kritusios, šokėjos garbei.
„Melissa“ atsiųsdavo į paštą laišką su panašiu turiniu: „Štai, dokumentai, kurių prašei. Niekam jų nerodyk“. Kai tik gavėjas atidarydavo failą, jis automatiškai būdavo persiunčiamas dar 50 žmonių.
Virusas plito taip greitai, todėl netrukus Smitho kūrinys atkreipė specialiųjų tarnybų dėmesį. Už viruso platinimą, Smithas buvo nuteistas 20 mėn. kalėjimo ir 5 tūkst. dolerių bauda.
Nors „Melissa“ ir nebuvo labai pavojingas virusas, tačiau tai buvo pirmasis toks, atkreipęs visuomenės dėmesį.
ILOVEYOU
Po to, kai „Melissa“ susilaukė tokio populiarumo, kitas toks – „ILOVEYOU“ ėmė plisti iš Filipinų.
ILOVEYOU veikimo principas buvo panašus į „Melissos“, tik vietoje „slapto dokumento“, jis el. paštu atsiųsdavo meilės laišką.
ILOVEYOU pats save kopijuodavo net kelis kartus ir po skirtingus kompiuterio failus, siųsdavo laiškus kitiems žmonėms iš užkrėsto kompiuterio, atsiųsdavo programėlę, kuri vogdavo savininko slaptažodžius ir panašiai.
Virusą sukūrė Onelis de Guzmanas. Filipinų vyriausybė bandė nuteisti skaitmeninį banditą, tačiau kaltinimai buvo netrukus atmesti, nes pritrūko įrodymų. Virusas atnešė 10 mln. dolerių žalos.
„The Klez“
„The Klez“ virusas pradėjo naują kompiuterinių virusų erą. Jis buvo paleistas 2001 m. ir klaidžiojo internete net kelis mėnesius.
„The Klez“ užkrėsdavo kompiuterį per el. laiškus ir pats save nusiųsdavo visiems, buvusiems savininko adresyne. Dėl viruso beveik visos programos tapdavo neoperuojamomis. „The Klez“ veikdavo trim pavidalais: kaip kirminas, kaip virusas ir kaip „Trojos arkyls“.
Netrukus po to, kai virusas pasirodė internete, kai kurie programišiai jį dar „patobulino“. Jis sugebėdavo iš užkrėsto kompiuterio siųsti el. laiškus, kurių siuntėjas būdavo pakeičiamas, todėl gavus laišką iš vieno žmogaus, atrodydavo, kad jis atėjo iš kito. Interneto šiukšlių filtravimo programos nesugebėdavo užblokuoti „The Klez“ siunčiamų laiškų dėl neaiškaus gavėjo.
„Nimda“
2001 m. pasirodė dar vienas virusas – „Nimda“ (žodis „admin“, skaitant nuo galo). Jis plito taip greitai, kad yra oficialiai pripažintas greičiausiai plitusiu visų laikų virusu. Tokiam „titului“ pasiekti virusui prireikė tik 22 min.
„Nimda“ tikslas – užkimšti internetą, todėl kompiuteryje jis pasidarydavo labai lėtas. Viruso „paleidėjui“ jis dar suteikdavo galimybę prisijungti prie užkrėsto kompiuterio ir tapti pagrindiniu administratoriumi.
„SQL Slammer/Sapphire“
2003 m. ėmė plisti naujas virusas, atakavęs kelias labai svarbias sistemas. Amerikos banko grynųjų pinigų išėmimo automatai „užlūžo“ visame Sietlo mieste, o išsigandę Rugsėjo 11-osios atakų, kai kurie oro uostai atšaukė galybę skrydžių. Jo žala buvo net 1 mlrd. dolerių.
Virusas mums pamokė, kad kompiuteryje nepakanka turėti geriausių antivirusinių programų ir naujausių jų atnaujinimų. Programišiai visada suras būdą, kaip „peržengti“ antivirusinę programą.
„MyDoom“
„MyDoom“ (arba „Norvag“) atakuodavo kompiuterio operacines sistemas.
2004 m. paleistas virusas daugiausiai plito per el. paštą, tačiau jis taip pat paieškos programos siųsdavo atskiras užklausas. „Google“ susilaukė milijonų paieškų iš užkrėstų kompiuterių.
Pasak specialistų, tuo metu vienas iš 12 siųstų el. laiškų buvo užkrėstas „MyDoom“ virusu.
„Sasser“ ir Netsky“
Dažniausiai labai sunku atsekti viruso šaltinį, iš kurio jis plito, tačiau kartais specialiosioms tarnyboms pavyksta atsekti viruso šaknis. Taip „nepasisekė“ ir „Sasser“ ir Netsky“ virusams. 17 metų vokietis Svenas Jaschanas sukūrė dvi virusines programas ir paleido jas į internetą. Nors virusai plito skirtingais keliais, tarnyboms pavyko atsekti, kad jos plito iš vieno šaltinio.
„Sasser“ neplito per el. paštą, jis atakuodavo kitas svarbias sistemas. Jis automatiškai „priversdavo“ kitas sistemas siųstis virusą.„Sasser“ ieškodavo IP adresų ir pagal tai atsirinkdavo savo „aukas“. „Netsky“ plito per el. paštą. Jis taip „užkimšdavo“ internetą“, kad netrukus visos kompiuterio programos „užlūždavo“ nuo apkrovos.
S. Jaschanas nebuvo nuteistas, jam pavyko išsisukti, nes dar nebuvo sulaukęs 18 metų.
„Leap-A/Oompa-A“
Internete yra nesuskaičiuojama gausa įvairiausių virusų. Kai kurie ekspertai teigia, kad jų yra apie 100 tūkst., kiti – kad dar daugiau.
„Apple“ MAC kompiuteriai atrodė taip, tarsi būtų apsaugoti nuo virusų, ir netgi jei kam nors pavyktų sukurti tokį virusą, jis negalėtų plisti į kitus kompiuterius.
Tačiau toks iššūkis nesustabdė vieno programišio. Jis 2006 metais paleido virusą, pridariusį žalos ir „Apple“ produkcijai.
„Leap-A/Oompa-A“ siųsdavo užkrėstas žinutes su .jpg failais. Tiesa, nors virusas daug bėdos ir nepridarė, tačiau jis parodė, kad ir MAC galima pažeisti virusu. Gali būti, kad ateityje pamatysime dar daugiau programišių, bandančių palaužti ir „Apple“ kompiuterius.
„Storm Worm“
2006 metų gale kompiuterių apsaugos ekspertai pirmą kartą užfiksavo „Storm Worm“ virusą. „Storm“ žodelis prisidėjo todėl, kad užkrėsto laiško pavadinimas buvo: „230 žmonių žuvo, praūžus audrai Europoje“.
„Storm Worm“ kompiuterius padarydavo tikrais zombiais: kai virusas pasiekdavo kompiuterį, jį imdavo valdyti viruso siuntėjas. Daugelis programišių naudodavo šį virusą siųsti spamui (angl. šlamštui).
Kelios naujienų agentūros ir technologijų tinklaraščiai „Storm Worm“ pavadino žiauriausia virusine ataka per pastaruosius metus.
Nors „Storm Worm“ ir plito greitai, jį nebuvo labai sunku atpažinti ir ištrinti iš kompiuterio.
