Laikas.lt
Spalį su koncertais per Lietuvos miestus keliaujanti Ieva Narkutė (26) juokiasi, kad į sceną lipa dėl kiek pagerintos savęs pačios pajautimo: „Ant scenos būnu geresnė, žavesnė ir mielesnė, nei kasdien. Todėl lipu vėl ir vėl. Pripratimas.“ Daugybės klausytojų atrasta per dainą „Raudoni vakarai“, kuri nuskambėjo filme „Tadas Blinda. Pradžia“, neseniai Ieva savo balsą susiejo su dar vienu filmu. Šįkart tai – lapkritį kino festivalyje „Scanorama“ pasirodysianti dokumentinė juosta „Trispalvis“, pasakojanti apie Lietuvos partizanus.
Spalį keliausi per šalį su koncertiniu turu. Kokie bus tavo rudeniniai koncertai?
Juose skambės mano žinomos dainos ir gal tik viena kita – negirdėta. Man lengva, miela galvoti apie šiuos koncertus, nes jie – kaip susitikimas su mylimu, svarbiu žmogumi. Kas kiek laiko tu vis nori jį pamatyti, pabendrauti, sužinoti, kas jo gyvenime nauja. Ir net jei nieko naujo neįvyko, vis viena malonu tą žmogų matyti. Taip ir su šiais koncertais: labai gera kas kažkiek laiko užlipti ant scenos ir pasikviesti tuos, kurie nori mane išgirsti. Tai dar vienas susitikimas, nors ir ne eilinis, nes mano koncertai nevyksta labai dažnai.
Prieš pusmetį pasirodė debiutinis tavo albumas „Vienas“…
… ir aš jau labai noriu antro! Nes šie rudeniniai koncertai – vieno kūrybos etapo pabaiga. Tarsi užbaigimas to, kas jau yra padaryta.
Ir kas toliau?
Po vienos pabaigos neišvengiamai bus kažkas naujo. Turiu pašėlusių idėjų, ką muzikoje būtų galima nuveikti kitaip. Brandinu projektą, į kurį galėtų įsitraukti ne tik muzikantai, bet ir kitų žanrų menininkai. Kuriu nuolat, visą vasarą sėdėjau rūsyje ir rašiau dainas, todėl labai greitai eterį pasieks nauji kūriniai. Jau labai norisi juos parodyti, nes tai atspindi mano dabartį. O labiausiai norisi dalintis tuo, kas yra dabar ir kuo aš dabar labiausiai tikiu.
Lapkritį kino teatruose pasirodys dokumentinis filmas „Trispalvis“, kuriame pasakojama apie Lietuvos partizanus. Kaip esi prisidėjusi prie šios juostos?
Mudu su akordeonistu Martynu Levickiu tapome muzikine dokumentinio Vytauto V. Landsbergio ir Agnės Marcinkevičiūtės filmo dalimi. Tai ne tik garso takelis. Su Martynu buvome filmuojami ant skardžio prie Dūkštos upės netoli Kernavės. Įrašas darytas ne studijoje, o lauke, nes mes ne vaidinome, o realiai grojome, ant skardžio buvo atitemptas pianinas…
Dėl šio filmo perskridai Atlanto vandenyną. Kodėl?
Kartu su režisieriumi Vytautu V. Landsbergiu koncertavome Amerikos lietuviams. Per labai jaukius, šiltus kamerinius vakarus rinkome lėšas, skirtas „Trispalviui“ užbaigti. Surinkome. Filmo premjera – kino festivalyje „Scanorama“, jau lapkritį. Ateisiu padainuoti į filmo pristatymą.
JAV lankeisi pirmą kartą. Kas Amerikoje tau buvo įdomu?
Ištiko Niujorko jausmas. Tame mieste labai daug energijos, kažkokios įtampos, veiksmo… Patiko ir norėčiau ten sugrįžti. Vis dėlto JAV nenorėčiau gyventi dėl didelių atstumų. Man nepatiktų keturias valandas per dieną praleisti automobilyje vien tam, kad nuvažiuotum į darbą ir namo. Patyriau tai Čikagoje. Tie nesibaigiantys priemiesčiai, priemiesčiai… Ir žmonės ten vis vien sako, kad gyvena Čikagoje, nors jie važiuoja nuo centro dvi valandas… Kas tai?!
Amerika man nepatiko taip, kad įsivaizduočiau save ten gyvenančią. Ne. Atvažiuoti, pažioplinėti, pakeliauti, patirti – jėga. Bet tikrai nesakau, kad tai – svajonių šalis. Ne. Jokia ten svajonių šalis.
Ar tau kada yra kilusi mintis išvažiuoti gyventi svetur?
Taip. Bet mano muzika yra viena svarbiausių priežasčių, dėl kurios aš neįsivaizduoju savęs kitoje šalyje. Nes ten gyvenantys žmonės nesupranta mano kalbos. Jie gali suprasti esminius dalykus, bet jie nepajus kokios subtilesnės frazės ar žodžių žaismo, ar žaidimo… Ir aš nepakankamai moku užsienio kalbas, kad jomis rašyčiau, nedrįstu ir nežinau, ar kada išdrįsiu. Nes dėl kalbos mokėjimo keliu sau labai aukštus reikalavimus.
Kokius?
Turi mokėti kalbą taip, kad galėtum ja mėgautis. O žaisti su kalba subtiliausiais jos lygmenimis gali tik savoje šalyje. Nes už žodžių dar yra žmogaus pasaulėvaizdis, mentalitetas, kurie leidžia man paliesti žmones ir jie jaučiasi paliesti. Ir mes susikalbame. Yra daug universalių dalykų, kuriuos supranta visur Žemėje, bet niuansai galioja tik čia. Gal dėl to, kad aš labai daug įdedu į niuansus ir daug iš jų tikiuosi, galiu dainuoti tik Lietuvoje ir tik lietuvių kalba.
Kuo buvimas scenoje tau yra malonus?
Ant scenos būnu geresnė, žavesnė ir mielesnė, nei kasdien. Todėl lipu vėl ir vėl. Pripratimas (juokiasi).
Kokia ta publikos energija, apie kurią kalba atlikėjai?
Taip! Ji labai gerai jaučiasi. Tik ją reikia išjudinti. Ir kartais tu tai padarai greičiau, sėkmingiau ir lengviau, o kartais galvą į sieną reikia daužyti ilgai ilgai. Jei eini ant scenos ir galvoji, kad dabar suskelsi ką nors linksmo, publika nusijuoks ir bus užmegztas kontaktas, – tai taip nebūna niekada.
O kaip būna?
Turi ateiti su labai dideliu rezervu, ir ne tik pokštų, bet ir atvirumo. Nes būna koncerto pradžioje toks laikas, kai nuo savęs tarsi vieną po kito plėši drabužius ir rodai save, ir nieko iš publikos negauni atgal. Bet jei esi kantrus ir duodi, duodi, ir kitas žmogus, t. y. publika, atsiveria gaudama. Ir tada jau ir aš gaunu atgal iš klausytojų. Tai toks geras momentas – pajunti jį akimirksniu!
Ir iš kur semiesi jėgos tiems ledams pramušti?
Turi būti savimi. Toks, koks esi. Turi kalbėti apie save, iš savo pozicijos, o ne apie kažką, kuo norėtum būti. Ir tada tai bus tikra ir nuoširdu, todėl – stipru.
Ar tave galima pažinti iš tavo dainų? O gal vis dėlto atsiriboji nuo tekstų herojaus ir turi bent šiokią tokią sceninę kaukę?
Manau, kaukė neįmanoma, nes aš dainuoju savo dainas. Rašau jas pati, sąmoningai neperdainuoju svetimų dainų. Ir tai jau yra pirma prielaida, kad maivimosi bus mažai, nes jo nėra iš ko padaryti. Nes kad ir kaip aš norėčiau pasakyti kažką kitaip, vis vien viskas mano dainose yra apie mane.
Ir viskas, apie ką dainuoji, yra tau nutikę realiame gyvenime?
Aš stoviu už kiekvieną savo ištartą, užrašytą žodį. Ten ir mano gyvenimas, ir mano santykiai į ten susiveda. Ir net jei dainos siužetas – ne iš mano gyvenimo, aš galvoju taip, kaip dainuoju. Aš manau, kad taip, kaip aš dainuoju, yra ar kad taip būna. Vis dėlto dažniausiai tai, apie ką dainuoju, yra mano patirtys, nes temų kiekis ribotas. Tai yra myli nemyli, reikia nereikia, turi neturi, buvo nebuvo… Viskas susiveda į pliusą arba minusą.
Kas tave motyvuoja kurti?
Kai žmonės pasako, kad mano dainose rado tai, kas jiems svarbu. Kai klausydami vienos ar kitos mano dainos jie lengviau išgyvena sunkesnį savo gyvenimo periodą, nes dainos žodžiuose randa kažką, į ką gali atsiremti. Man yra didžiausias malonumas ir motyvas kurti, jei kiti žmonės dainose randa kažką apie save. Nes jei tai nevyktų, tai būtų įrodymas, kad galiu kurti ir nelipdama ant scenos.
Tau groti tik sau ne gana?
Kūryba yra saviraiška, bet nuo to momento, kai pradedi rinkti žmones į sales, tai jau yra kažkas daugiau. Meluočiau jei sakyčiau, kad kuriu ir lipu į sceną tik dėl savęs. Dažnai galvoju apie klausytoją. O jei tai būtų tik saviraiška, tai aš sėdėčiau rūsyje ir man to pakaktų.
Ievos Narkutės ir grupės koncertai vyks spalio 15 d. Panevėžyje, spalio 22 d. Klaipėdoje, spalio 25 d. Kaune, spalio 26 d. Druskininkuose, spalio 27 d. Šiauliuose, spalio 30 d. Vilniuje.
