Karolina Paulonytė
asmeninio archyvo nuotr.
„Pasaulis yra mano namai”, – sako mūsų skaitytoja Diana Suneson, kuri su savo sužadėtiniu australu Christopheriu Lethborgu ne pirmą kartą sutinka pasidalinti savo kelionės įspūdžiais iš Rytų, Centrinės ir Pietų Afrikos. Šį kartą kalbamės su jais apie vieną vargingiausių pasaulio šalių – Kongo Demokratinę Respubliką arba kaip jie patys ją įvardina – tikrąją Afriką, kurios realybė sukrečia.
Gyvenimas – žaidimas
Pernelyg daug nesvarstę, pora išvyko pažinti pasaulį, kuris gyvena kitokiu ritmu ir turi nepaprastai skirtingą gyvenimo stilių nei mes – europiečiai. Sprendimas keliauti autostopu bei vietinių viešuoju transportu per Rytų, Centrinę ir Pietų Afriką buvo didelis išbandymas. Ne ką mažesnis išbandymas laukė ir tada, kai pora apsistodavo vietinių namuose, tačiau noras iš arčiau pažinti šio kontinento žmonių kasdienybę suteikė galimybę jiems ne tik savanoriauti, bet drauge mokytis ir keistis savo itin skirtinga gyvenimo patirtimi.
 |
 |
Miestas, kuris keliautojams įsirėžė giliai atmintyje – Goma. Pasak Dianos, būtent čia žmonės į gyvenimą žiūri kaip į žaidimą. Mat, gyventojai yra apsupti aktyvaus Niragongo ugnikalnio ir mirtinas dujas gaminančio Kivu ežero, nepaisant to, jie pripažįsta, kad visų labiausiai bijo savo tautos žmonių, o ne gamtos stichijų. Kodėl?
Anot keliautojų, atvykus į Kongo Demokratinę Respubliką, sunku nepastebėti sunaikintų pastatų, vyraujančio smurto, sudužusių automobilių ar lėktuvų, demonstracijų, apsaugos, susirinkusios iš skirtingų pasaulio šalių ir besaikės propagandos, dėl artėjančių rinkimų.
„Sėdi mašinoje ir žvelgi pro langą į šios tautos kraupia realybę, kur pagrindinė gatvė yra nuklota išsiveržusio ugnikalnio akmenims, aplink tvyro apleisti pastatai ir liūdna pilkuma žmonių veiduose. Pasijunti kaip Afrikos laukinėje gamtoje, kur kiekvienas žingsnis iš mašinos gali baigtis tragedija, tik tiek, kad gyvūnai elgiasi vadovaudamiesi savo pirminiais instinktais, o žmonės – sąmoningai kelia pavojų vieni kitiems. Bekalbant su vietiniais apie jų šalies situaciją – kūną nupurto šiurpas. Kai kurie jau susidėję daiktus ir ruošiasi bėgti po rinkimų rezultatų, kurie prognozuoja civilinį karą, o kai kurie – neturi pasirinkimo, tik kaip likti savo šalyje ir tikėtis geriausio“.
Kai nežinai ar bus rytojus
Apsistoję vienoje vietinių gyventojų šeimoje sužadėtiniai tikėjosi iš arčiau pažinti šios šalies tikrovę – pavyko, tik ji pasirodė kur kas baisesnė, nei tikėtasi. „Tik prieš kelerius metus Kongo Demokratinė Respublika pabaigė vieną didžiausių karų, kuris pasiglemžė daugiau nei keturis milijonus gyvybių ir vėl neramumai supurtė juos net nespėjus išsigydyti senų žaizdų. Pirma, vieno aktyviausio pasaulio ugnikalnio išsiveržimai, kurie paskandino Gomą kelis kartus po verdančios lavos banga, ši gamtos stichija nusinešė tūkstančius gyvybių. O nežinomybė dėl mirtingas dujas skleidžiančio ežero šios šalies gyventojų neapleidžia niekados.“
Keliautojai tvirtina, jog realybė šiurpina. Gatvės pilnos benamių, našlaičių, įvairiomis ligomis sergančių ir badaujančių žmonių. Baltas veidas minioje greitai pastebimas ir traktuojamas kaip išsigelbėjimo šaltinis, o tu pasijunti toks bejėgis ir mažas, nes ne vienas ar du, bet tūkstančiai žmonių tiesia tau drebančią ranką ir laukia bent jau švaraus vandens gurkšnio su ašaromis akyse.
„Žmonės išmokę gyventi šia akimirka, nes nežino, ar sulauks rytojaus. Kai kurie iš jų, vis dar vis atranda ryžto šypsotis ir dalinasi vienas su kitu paskutiniu kąsniu, tačiau stebint tai iš šalies – košmariška. Vaikai privesti prašyti išmaldos gatvėse, kai kurie tėvai net suluošina savo atžalas, taip tikėdamiesi sukelti keliautojų gailestį – ypatingai baltaodžių. Kiekvienas bando išgyventi taip, kaip tik išmano, o to kaina – neįkainojama“, – įspūdžiais dalinosi D. Suneson.
Švietimo sistema – apgailėtina
Keliaudami su sužadėtiniu Diana aplankė ir keletą didmiesčių mokyklų, vaikų namų, kurie pralenkė jų vaizduotę. „Mokyklos yra pastatyta tiesiog ant ugnikalnio liekanų. Mažas ir netvirtas stogas, pastatas be langų, durų ir tik geriausiu atveju gali rasti klasėje stalą, kėdes bei lentą. Viena knyga dalinasi visa klasė, o vaikų amžius klasėje plataus diapazono. Dažniausiai pradinę mokyklą pabaigia tik mažas procentas šios šalies gyventojų“, – apie švietimo padėtį vienoje skurdžiausių pasaulio šalių kalbėjo Diana.
Aplankę vieną iš mokyklų, keliautojai buvo pakraupę dėl vaikų elgesio: „Šimtai moksleivių buvo tiesiog nesuvaldomi, kai pamatė mus mokyklos teritorijoje. Jie bandė užkariauti mūsų dėmesį visokiausiais būdais – kabinosi už rankų, kojų ir kaklo, gnybė, šokinėjo, tempė už plaukų, mušėsi vienas su kitu. Jų smalsumas peržengė visas asmenines ribas. Mokytojai turėjo ateiti su lazdomis ir panaudoti jas, kad šie pasitrauktų nuo mūsų. Be galo liūdnas vaizdas… Tiesa ta, kad ne vieną ir ne du kartus matėme, kaip suaugusieji naudoja smurtą prieš mažamečius, net ir už menkiausią klaidą. Dar didesnis šiurpas apimdavo, kai pamatydavai, jog mušamas vaikas išlikdavo šaltu veidu – jokių emocijų, ašarų, tik šaltas ir viskam abejingas žvilgsnis jų akyse.“
Sudeginta pabėgėlių stovykla
„Taip pat teko aplankyti vieną didžiausių pabėgėlių stovyklų, kuri buvo sudeginta iki pamatų. Net nenumanėme, kad šis apsilankymas bus toks įtemptas bei kvapą gniaužiantis. Tragiški vaizdai iki šiol išlikę ir iškyla prieš mūsų akis. Įvažiavus giliau į Kongo Demokratinę Respubliką gausu apleistų kaimelių ir šmirinėjančių vaikų, kurie nepaliaujamai lipo ir kabinosi ant mašinos. Vairuotojui net keletą kartų teko staigiai stabdyti, kad vaikai nuliptų nuo mašinos. Siaubinga, kai nutolus tu vis dar girdi jų maldaujančius šūksnius: ”Mzungu, Mzungu (Mzungu vadinamas baltaodis) duok man pinigų, aš esu alkanas. Prašau!”
 |
 |
Anot Dianos, net iki šiol jai vis dar sunku suvokti šių žmonių gyvenimo realybę: „Sunku suprasti, kiek žmonių šiame regione kenčia nuo skurdo, blogo maitinimosi ir sveikatos problemų. Šeimos neturi stogo virš galvos ir paprasčiausiai gyvena laukuose, gyvena nežinomybe, ar kada valgys ir ar iš vis gaus kokį kąsnį maisto. Motina sėdi su mažais vaikais aplink save, o jos įsčiose plaka jau naujai užsimezgusi gyvybė. Dažniausiai tokioms sąlygoms vaikai neišgyvena, todėl jie bando turėti kuo daugiau vaikų, kad nors keli išgyventų. Nesunku pastebėti nesveikus kūdikius ir vaikus su atviroms, nešvariom žaizdom bei išpūstais pilvukais, ir žinai, kad šie vaikai neišgyvens daugiau nei keletą savaičių, jei jie negaus greitos medicininės pagalbos ir maisto. Mažylių kūneliai sutinę, oda ir plaukai nenormalios spalvos, o akučių baltymai geltoni. Šių žmonių noras vienas – gauti maisto, kad išgyventum šią dieną. Šie žmonės neturi jokio pasirinkimo, nes šioje šalyje nėra jokių įstatymų, žmogaus teisių ar normų. Galime tik paklausti savęs, ką mes darytume tokioje beviltiškoje situacijoje?“
Diana apgailestauja, jog Kongo Demokratinė Respublika tapo viena iš pasaulio pavojingiausių pasaulio šalių, kurios gyventojai priversti gyventi laukinių gyvūnų sąlygomis. Juk ši šalis turi nuostabią gamtą, klimato sąlygas, kas suteiktų jiems išvystyti pelningą turizmą. Be to, čia stūkso vienos didžiausios deimantų kasyklos, įspūdingi gorilų namai, spalvinga kultūra, gražus gamtovaizdis ir aktyvusis vulkanas, kuris neseniai tapo prieinamas turistams.
