Laikas.lt
Tai, kas jaudina labiausiai, neleidžia ramiai praeiti pro šalį Lietuvos, Latvijos ir Estijos dokumentinių filmų kūrėjams, bus galima pamatyti konkursinėje Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) programoje. Rugsėjo 19–29 d. „Skalvijos“ kino centre festivalio žiūrovai išvys 12 naujausių šių šalių filmų: 4 estų, 3 lavių ir 5 lietuvių.
„Mes, trys prie Baltijos jūros prisiglaudusios tautos, esame gana artimos kultūriškai, etnografiškai, buitiškai, mus ir toliau vienija paskutinio šimtmečio istorinė patirtis ir su ja susijusios socialinės, politinės, moralinės, psichologinės dabarties problemos, kurių didžiausioji, regis, tai kaimynystė su Rusija ir panašus buvusios sovietų santvarkos paveldas,“ – sako kino apžvalgininkė Rūta Mėlynė.
Pasak jos, konkursiniuose filmuose, kurių autoriai – daugiausia jaunosios kartos atstovai, aiškiai pastebima tendencija atsigręžti į užguitą, nuskurdusį, pamirštą, vertybių vakuume atsidūrusį žmogų ir leisti jam liudyti. Būtent siekis leisti jam liudyti, noras prisidėti prie tam tikrų jo idėjų įgyvendinimo, kaip teigia konkursinės programos kūrėjai, ir paskatino juo pradėti filmavimo darbus.
Tokio tikslo vedina estė Kätlin Kaganovitš įamžino tėvynainio pastangas atidaryti „Bulvių respublikos“ muziejų („Bulvių respublika“, 2012), latvis Jānis Ozoliņš-Ozols fiksavo tradiciniais amatais besiverčiančių latgalių pasaulį („Amžinas kalendorius“, 2013), jo tautietis Dāvis Sīmanis – skirtingus požiūrius į Latvijos nacionalinės bibliotekos statybą („Paskutinės šventovės metraščiai”, 2013), estas Sulev Keedus išklausė bedarbiais tapusių Varnų salos gyventojų istorijas („Rusai Varnų saloje“, 2012).
Viena svarbiausių šiųmečio VDFF temų – dokumentikos kūrėjo ir filmo herojaus santykis – ryški ir konkursinės programos filmuose. Bene plačiausią jų santykių amplitudę žiūrovai stebės latvių Ivars Zviedrio ir Ineses Kļavos pasakojime „Dokumentininkas“ (2012). Pelkės pakraštyje gyvenančios Intos ir režisieriaus tarpusavio santykių raida tampa esmine filmo linija, o dinamika, su kuria režisierius veržiasi į herojės gyvenimą, padiktuoja filmo ritmą.
Visai kitoks estės Heilikos Pikkov santykis su aukščiausio vienuolės rango siekiančia Motina Ksenija. Jos kelerius metus bendravo laiškais, kol užsimezgus draugystei vienuolė atsivėrė Heilikai („Alyvų kalno žiedai“, 2013). O štai filmas „Ne mano žemė“ net pakoregavo jo autorės Alionos Suržikovos gyvenimą. Filmo herojai, kuriems dėl Talino oro uosto plėtros grėsė netekti kolektyvinių sodų, padėjo režisierei apsispręsti: butą mieste ji iškeitė į namą kaime.
Konkursinėje programoje daugiausiai bus lietuvių dokumentininkų pasakojimų. Režisierė Dali Rust atvers duris į kūrėjų Marinos Tarkovskajos ir Aleksandro Gordono namus („Marinos namai“). Pas mafijos tėvą Atonovą pakvies Maratas Sargsyanas („Tėvas“, 2012), o Baltarusijos Žlobino miestelio gyventojai liudys Linos Lužytės filme („Igruški“, 2012). Tuo metu Romas Lileikis tyrinėja mokinio ir mokytojo bendravimą, pakylantį iki sakralaus lygio ( „MAAT”, 2012). Ypatingas vaikų ir paauglių ryšys turėjo užsimegzti su Giedre Beinoriūte, kad būtų sukurtas filmas „Pokalbiai rimtomis temomis” (2012).
Rinktinius Baltijos šalių filmus vertins ne tik dokumentinio kino mylėtojai, bet ir tarptautinė VDFF žiuri. Ją sudaro dokumentininkė Angela Christlieb, socialinių mokslų daktarė Almira Usmanova. Žiuri pirmininkaus olandų kino režisierius Leonardas Retelis Helmrichas, kurio filmų retrospektyva yra viena iš reikšmingiausių VDFF programos dalių.
Trys geriausi dokumentiniai filmai bus apdovanoti Kazickų šeimos fondo piniginėmis premijomis.
