Stresas kūno svorį veikia nevienodai: vieniems jis slopina apetitą ir skatina lieknėti, kitiems – sukelia persivalgymą ir lemia svorio augimą. Šiuos skirtumus dažniausiai nulemia ne mistinis „metabolizmo greitis“, o hormoninės ir elgesio reakcijos į stresą, kurias patvirtina moksliniai tyrimai.
Patiriant stresą organizme suaktyvėja vadinamoji streso atsako reakcija, glaudžiai susijusi su „kovok arba bėk“ mechanizmu. Joje itin svarbų vaidmenį atlieka hormonas kortizolis.
Ūmaus streso metu kortizolis gali trumpam nuslopinti apetitą: organizmas sutelkia dėmesį į neatidėliotiną reagavimą į grėsmę, o ne į virškinimą. Tokiose situacijose dalis žmonių iš tiesų gali netekti svorio.
Vis dėlto užsitęsus įtampai arba patiriant lėtinį stresą, nuolat padidėjęs kortizolio kiekis gali sukelti priešingą poveikį. Ilgainiui tai siejama su stipresniu alkio pojūčiu, polinkiu rinktis kaloringą, angliavandenių ir riebalų gausų maistą bei lėtesniu energijos balanso atsistatymu po valgymo.
Tyrimai rodo, kad žmonėms, nuolat patiriantiems stresą, kortizolio išsiskyrimas neretai susijęs su valgymo elgesio pokyčiais ir prastesne savikontrole. Ilgainiui tai gali prisidėti prie kūno svorio didėjimo.
Streso poveikis neapsiriboja vien hormonais. Daugybė tyrimų patvirtina, kad stresas gali keisti apetitą, motyvaciją fiziniam aktyvumui ir maisto pasirinkimą. Būtent šių veiksnių visuma paaiškina, kodėl vieni žmonės įtemptais gyvenimo laikotarpiais linkę lieknėti, o kiti – priaugti svorio.
Svarbu suprasti, kad skirtingos organizmo reakcijos į stresą nėra silpnumo ar valios stokos požymis. Tai sudėtingos fiziologijos atspindys, kuriame susipina hormonai, mitybos įpročiai ir individualūs nervų sistemos ypatumai.
Norint išlaikyti sveiką kūno svorį įtampos laikotarpiais, verta rūpintis ne tik mityba, bet ir streso mažinimu. Tam gali padėti reguliarus judėjimas, kokybiškas miegas bei psichologinės įtampos valdymo technikos.
