Tik antrą kartą istorijoje astronomams pavyko tiesiogiai užfiksuoti dviejų asteroidų susidūrimą prie kitos žvaigždės. Šį kartą tai įvyko prie Fomalhauto, palyginti jaunos žvaigždės, kuriai apie 440 mln. metų. Maždaug už 25 šviesmečių esantis Fomalhautas laikomas patogia vieta stebėti procesus, kurie gali būti susiję su planetų formavimosi pradžia.
Aplink žvaigždę vis dar išlikęs nuolaužų diskas, likęs po jos susiformavimo. Tokia aplinka leidžia tyrėjams suprasti, kaip elgiasi uolienų sankaupos ir kaip jos kinta laikui bėgant. Būtent šiame diske ir buvo pastebėtas staigus šviesos taškas, kurio ankstesniuose stebėjimuose nebuvo.
„Hubble“ teleskopo duomenys parodė, kad tai gali būti milžiniško susidūrimo pasekmė. Manoma, kad susidūrė du kūnai, kurių kiekvieno skersmuo siekė apie 60 kilometrų. Jei ne šis smūgis, tokios uolienų sankaupos teoriškai galėjo tapti didesnių dangaus kūnų užuomazgomis.
Fomalhauto paslaptis, kuri jau buvo pasikartojusi
Fomalhautas jau anksčiau buvo sukėlęs diskusijų astronomų bendruomenėje. Dar 2004 metais prie šios žvaigždės buvo pastebėtas objektas, atrodęs panašus į planetą, o vėlesni stebėjimai tarsi patvirtino jo egzistavimą. Tuomet jam net buvo suteiktas vardas Dagonas, o mokslininkai svarstė apie galimą dujinį milžiną.
Tačiau 2014 metais nauji vaizdai parodė netikėtą faktą, objektas tiesiog dingo. Tuomet buvo padaryta išvada, kad tai greičiausiai ne planeta, o šviesus ir plečiantis dulkių debesis po stipraus dviejų asteroidų susidūrimo. Taip Dagonas buvo pervadintas į „Fomalhaut cs1“, pabrėžiant, kad tai tik šaltinis šalia žvaigždės, o ne patvirtinta planeta.
2023 metais „Hubble“ vėl nukreipė žvilgsnį į Fomalhautą ir netrukus pastebėjo naują šviesos gumulą. Jis atrodė labai panašus į ankstesnį atvejį, todėl tyrėjai nusprendė, kad tai gali būti antras toks pats susidūrimas. Naujas reiškinys buvo pavadintas „Fomalhaut cs2“, o tai sustiprino įtarimą, kad ši sistema yra neįprastai aktyvi.
Ką tai sako apie planetų formavimąsi?
Tyrėjai pastebėjo, kad abu dulkių debesys greičiausiai kilo iš panašaus dydžio kūnų susidūrimų ir net įvyko panašioje disko vietoje. Teorija anksčiau numatė, kad tokie įvykiai turėtų vykti itin retai, galbūt kartą per šimtą tūkstančių metų ar dar rečiau. Vis dėlto per dvidešimt metų užfiksuoti du atvejai leidžia įtarti, kad šiame diske susidūrimai gali būti kur kas dažnesni.
Toks stebėjimas suteikia itin vertingos informacijos, kurią kitu būdu gauti būtų labai sunku. Iš dulkių debesies pokyčių galima spėti, kokio dydžio buvo susidūrę kūnai ir kiek panašių objektų skrieja sistemoje. Skaičiavimai rodo, kad sudužę kūnai galėjo būti apie 60 kilometrų skersmens, o tokių objektų Fomalhauto sistemoje gali būti net šimtai milijonų.
Mokslininkai toliau stebės „Fomalhaut cs2“ tiek „Hubble“, tiek ir „JWST“ teleskopais. Bus sekami jo formos, ryškio ir orbitos pokyčiai, nes laikui bėgant dulkių grūdelius gali stumti žvaigždės šviesos slėgis. Jei taip nutiks, debesis gali tapti pailgas arba priminti kometos formą, o tai padėtų dar geriau suprasti ankstyvus planetų gimimo procesus.
