Dar vienas posūkis ilgoje ir painioje teisinėje istorijoje, susijusioje su mirusios stilistės ir nuomonės formuotojos Agnės Jagelavičiūtės kūrybiniu palikimu, buvo padarytas visai prieš 2026 m. Vilniaus apygardos teismas priėmė sprendimą, kuris iš esmės pakeitė iki tol susiklosčiusią bylos kryptį. Tai jau ketvirtas teismo verdiktas per pastaruosius dvejus metus.
Ginčo epicentre – klausimas, kam priklauso teisė disponuoti A. Jagelavičiūtės tekstais, eskizais ir kitais kūrybiniais darbais. Vienoje pusėje – jos motina, politikė ir verslininkė Nijolė Jagelavičienė, kitoje – nepilnametis stilistės sūnus, kurio interesams teisme atstovauja tėvas ir buvęs A. Jagelavičiūtės vyras Mantas Volkus.
Teisinis konfliktas įsiplieskė po to, kai N. Jagelavičienės įkurta mažoji bendrija „Tikėk ir veik“ pradėjo prekybą darbo knygomis-kalendoriais, kuriuose buvo naudojamos mirusios stilistės mintys ir piešiniai. Būtent šis žingsnis paskatino M. Volkų, veikiant sūnaus vardu, kreiptis į teismą.
Bylos eiga priminė amerikietiškus kalnelius. 2024 m. vasarį Vilniaus miesto apylinkės teismas nusprendė, kad bendrija neturi teisės naudoti, dauginti ar platinti A. Jagelavičūtės kūrybos. Tačiau jau po kelių mėnesių, birželį, Vilniaus apygardos teismas šį sprendimą panaikino, argumentuodamas, kad draudimas buvo pernelyg neapibrėžtas ir abstraktus, todėl byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo.
Papildžius ieškinį naujais argumentais ir įrodymais, 2025 m. birželį situacija vėl apsivertė – apylinkės teismas atmetė M. Volkaus ir sūnaus reikalavimus ir leido N. Jagelavičienės bendrovei tęsti veiklą, naudojant dukros kūrybą.
Vis dėlto gruodžio 30 dieną Vilniaus apygardos teismas dar kartą pakeitė kryptį. Teismas patenkino ieškovų skundą ir uždraudė mažajai bendrijai „Tikėk ir veik“ komercinėje veikloje naudoti A. Jagelavičūtės tekstus, iliustracijas bei paveikslus. Be to, bendrijai teko padengti ir beveik 12 tūkstančių eurų bylinėjimosi išlaidų laimėjusiai pusei.
Nors sprendimas dar gali būti skundžiamas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, šiuo metu jis laikomas galiojančiu ir privalomu vykdyti.
Simboliška, kad šis verdiktas paskelbtas praėjus vos kelioms dienoms po trečiųjų Agnės Jagelavičiūtės mirties metinių. Žinoma stilistė mirė 2022 m. gruodžio 28 dieną, komplikacijoms kilus dėl plaučių uždegimo.
Praėjus maždaug aštuoniems mėnesiams po dukros mirties, 2023 m. rugpjūtį N. Jagelavičienė pradėjo viešai platinti minėtas darbo knygas. Tuomet M. Volkus pareiškė, kad tiek eskizai, tiek tekstai yra autorinis palikimas, kuris priklauso vieninteliam A. Jagelavičiūtės sūnui, o močiutė naudojasi šiuo turtu be sutikimo ir atlygio.
Atsakovės pusė laikėsi pozicijos, jog sūnus paveldėjo tik tą turtą, kuris buvo įtrauktas į antstolės sudarytą palikimo apyrašą, o autorinės teisės šiame dokumente nebuvo įvardytos. Taip pat buvo teigiama, kad leidžiamos knygos nėra tiesioginis A. Jagelavičūtės kūrinys, o motinos tęsiami dukros pradėti projektai.
Byloje buvo akcentuojama ir tai, kad dalis tekstų jau anksčiau buvo publikuoti žurnaluose „L‘Officiel Lietuva“ ir „AŠ Ikona“. Pirmosios instancijos teismas anksčiau buvo nusprendęs, jog jų panaudojimas sudaro tik nedidelę leidinių dalį ir yra sąžiningas, nurodant šaltinius.
Kalbant apie eskizus, teismo medžiagoje nurodyta, kad jie galėjo būti padovanoti dar 2020 m. žurnalistui ir renginių vedėjui Saugirdui Vaitulioniui. Tačiau ieškovai ginčijo, jog tokia dovana suteikė teisę eskizus naudoti komerciniais tikslais. Pats S. Vaitulionis teisme aiškino, kad piešiniai buvo skirti asmeniniam naudojimui – pasikabinti drabužinėje. Taip pat keltas klausimas dėl jo parodymų objektyvumo, atsižvelgiant į artimus ryšius su N. Jagelavičiene.
Galutinėje apygardos teismo nutartyje konstatuota, kad visas A. Jagelavičūtės palikimas, įskaitant autorines teises, yra paveldėtas jos sūnaus. Teismas pabrėžė, jog palikimo priėmimas pagal apyrašą tik riboja atsakomybę už skolas, bet nereiškia, kad neįvardytas turtas nebuvo paveldėtas.
Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad žurnaluose publikuoti tekstai išlieka saugomi autorinių teisių, o jų panaudojimas darbo knygose neatitiko sąžiningo citavimo principų. Be to, buvo pažymėta, kad eskizų perdavimas nereiškė turtinių teisių perleidimo, o faktas, jog N. Jagelavičienė yra mirusiosios motina, nesuteikia jai išskirtinių teisių į dukros kūrybą.
