Pastarosiomis savaitėmis karo fronto linijose pastebimas žymus suintensyvėjimas. Ukrainos kariuomenės generalinis štabas skelbia apie precedento neturinčius nuostolius, patirtus Rusijos pusėje.
Teigiama, kad vienos paros metu žuvo daugiau nei tūkstantis Rusijos karių. Tai pribloškiantis skaičius, kuris rodo ne tik karo žiaurumą, bet ir Maskvos pasirengimą aukoti žmogiškuosius išteklius siekiant karinių tikslų.
Nors tiksli statistika karo metu dažnai būna sunkiai patikrinama, pastarųjų mėnesių tendencijos aiškios, Rusija sparčiai didina atakas įvairiuose fronto ruožuose, naudodama gyvąją jėgą, kad išlaikytų ar išplėstų kontroliuojamas teritorijas.
Nepaisant didžiulių nuostolių, Kremlius toliau vykdo puolamąją taktiką. Per daugiau nei trejus karo metus Rusijos kariuomenė neteko šimtų tūkstančių karių.
Tačiau prezidentas Vladimiras Putinas ir jo artimiausia aplinka laikosi nuostatos, kad pergalė bet kokia kaina yra svarbesnė nei žmonių gyvybės.
Valstybinė žiniasklaida Rusijoje sąmoningai menkina karių netektis, pateikdama jas kaip neišvengiamas „aukos už didįjį tikslą“. Propaganda formuoja visuomenės nuomonę, kad žūtys yra būtinos, kad būtų išsaugotas „Rusijos saugumas“ ir įtaka regione.
Visuomenės pasyvumas, tai tylus sutikimas?
Tuo tarpu dauguma Rusijos gyventojų išlieka pasyvūs. Ekonominiai sunkumai, infliacija, mažėjantis realus atlyginimas ir prekių stygius tampa vis dažnesne kasdienybe. Tačiau vietoje protestų, pastebimas tik tylėjimas.
Tokia situacija naudinga valdžiai, nes kol gyventojai nesipriešina, režimas gali toliau vykdyti savo planus be didesnio vidaus spaudimo.
Šalyje įsigalėjusi baimės ir kontrolės kultūra. Žmonės žino, kad net menkiausia kritika valdžios veiksmams gali baigtis teisinėmis pasekmėmis ar net įkalinimu. Todėl daugelis renkasi tylėjimą kaip išgyvenimo strategiją.
Kremliui taip pat svarbus tarptautinis kontekstas, ypač JAV vidaus politika. Prezidentas Donaldas Trumpas neretai pasižymi nenuoseklumu, vieną dieną kritikuoja Putiną, kitą jau reiškia abejones dėl pagalbos Ukrainai. Nors pastarosiomis dienomis jis pareiškė, kad Rusijos prezidentas „meluoja“, aiškumo dėl JAV pozicijos vis dar trūksta.
Tokie prieštaringi signalai iš Vašingtono suteikia Kremliui vilties, kad galbūt amerikiečių parama Ukrainai susilpnės, o tai leistų Maskvai sustiprinti savo pozicijas derybų metu. Bet net ir tokios spekuliacijos stiprina Kremliaus įsitikinimą, kad laikas dar nepasibaigė.
Ekonominės priežastys verčia veikti skubiai
Rusijos ekonomika susiduria su vis didesniais iššūkiais. Pirmojo 2025 metų ketvirčio duomenys rodo ženklų augimo sulėtėjimą, vos 1,4 proc. palyginti su 4,3 proc. 2024 metų pradžioje. Pajamos iš naftos ir dujų sumažėjo, o investicijų srautai praktiškai sustojo.
Tokioje situacijoje Kremlius gali jausti spaudimą kuo greičiau pasiekti „matomų“ pergalių fronte, kad būtų pateisinti patirti nuostoliai. Tačiau tai tik didina žuvusiųjų skaičių, nes vis daugiau karių siunčiama į pavojingas misijas be tinkamo pasirengimo ar įrangos.
Nepaisant visų sunkumų, Putinas, regis, tikisi, kad pavyks pralaužti frontą ir priversti Ukrainą sėsti prie derybų stalo jau turint papildomų teritorinių laimėjimų. Tačiau istorija rodo, kad Kremliaus strateginiai skaičiavimai ne visuomet pasiteisina. 2022 metų invazija turėjo trukti kelias savaites, bet virto ilgu, išsekusiu karu.
Šiandien belieka tikėtis, kad dar kartą Rusijos prezidentas suklys, o tarptautinė bendruomenė išlaikys paramą Ukrainai tiek diplomatiniais, tiek praktiniais veiksmais.
