Geriausio lietuviško „Facebook“ puslapio vardą interneto tendencijų renginyje „Login 2011“ pelniusią krepšinio fanų bendruomenę „Krepšinio širdis“ sveikino ne tik gausus gerbėjų būrys, bet ir garsiausi Lietuvos krepšininkai – Linas Kleiza ir Šarūnas Jasikevičius.
Puslapyje krepšinio širdis nuolat bendraujančių krepšinio aistruolių skaičius sparčiai auga ir jau siekia beveik 65 tūkstančių. Ši tendencija keičia visuomenės požiūrį ne tik į „krepšinio gerbėjo“ sampratos, bet ir į pačios sporto šakos, vadinamos antrąja šalies religija, suvokimą.
Apie „Krepšinio širdies“ projektą, skirtą krepšininkų ir krepšinio fanų bendravimui skatinti, pasakoja Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės fotografas, bendruomenės „Krepšinio širdis“ įkūrėjas Tomas Tumalovičius:
– Kas yra tie aktyviausieji Lietuvos krepšinio sirgaliai internete?
– Aktyviausieji, daugiausiai bendraujantys internete – jaunimas. Tačiau tarp beveik 65 tūkstančių „Krepšinio širdies“ gerbėjų nemažą dalį sudaro ir tie, kurie su ilgesiu prisimena legendines „Žalgirio“ ir „CSKA“ kovas. Nuomonę įvairiais klausimais viešai dažniau reiškia vyrai, tačiau puslapio statistika rodo, jog net 54 proc. „Krepšinio širdies“ puslapio gerbėjų yra moterys ir merginos. Taigi, dailiosios lyties atstovėms krepšinis taip pat įdomus, tik jos rečiau leidžiasi į diskusijas, tokias kaip „ar arbitras buvo teisus?“, arba „kodėl pralaimėjom?“. Krepšinį jos dažnai priima lyg kokią religiją, kurią išpažįsta tyliai. Tačiau tiek vienus, tiek ir kitus – jaunus ir vyresnius, vyrus ir moteris, vienija viena – krepšinio dvasia yra jų kraujyje. „Krepšinio Širdies“ komanda aktyviai dalyvauja diskusijose su fanais, ir tai yra viena esminių priežasčių, kodėl bendruomenė taip sparčiai auga. Interneto vartotojas nori būti išgirstas, nori diskutuoti, prisiliesti prie krepšininkų ir tikrojo krepšinio. Mes suteikiame tam progą pasitelkdami garsiausius krepšininkus, foto ir vaizdo reportažus iš krepšinio gyvenimo, kurio daugelis paprastai nemato.
– Kaip Lietuvos krepšininkai dalyvauja „Krepšinio širdies“ bendruomenės veikloje
– Aktyviai ir noriai! Jie ne tik seka įvykius, bet ir betarpiškai bendrauja su fanais. Pernai, Kalėdų laikotarpiu būdamas Milane, prie eglutės, Jonas Mačiulis nusifotografavo telefonu ir mūsų Facebook fanams atsiuntė kalėdinį sveikinimą. Kartais nereikia ir jokios progos – Mindaugas Katelynas su „Krepšinio širdies“ bendruomene pasidalino nuotrauka, kaip visas kolektyvas po treniruotės kepa paeliją Ispanijoje (Paella – tradicinis ispanų patiekalas). Ypač didelio susidomėjimo sulaukė Mindaugo Lukauskio atsiųstos miegančių autobuse krepšininkų nuotraukos. Taip pat vaizdus iš „Žalgirio“ kelionių Atėnuose bei Maskvoje siuntė ir Martynas Pocius. Šarūnas Jasikevičius yra net vaizdo klipe nuoširdžiai prisipažinęs esantis „Krepšinio širdies“ fanas ir nuolat sekantis naujienas socialiniame tinklapyje. Jis, kartu su Linu Kleiza, visus gerbėjus sveikino ir su „Krepšinio širdies“ laimėjimu „Login 2011“. Tokios krepšininkų asmeninio gyvenimo detalės, treniruočių užkulisiai ir nuoširdus, neinterpretuotas, betarpiškas dėmesys fanams yra „Krepšinio širdies“ variklis.
– Kaip pasiseka įkalbėti krepšininkus rasti laiko tokiam geranoriškam asmeniškam bendravimui?
– Per ilgą laiką esu užmezgęs draugiškus santykius su daugeliu mūsų šalies krepšininkų. Jie pasitiki manimi, tiki tuo, ką darau. Mato, kad ir internete galima bendrauti geranoriškai, be agresijos ir pykčio.
– Taip sieki pakeisti triukšmingų ir piktų Lietuvos fanų įvaizdį?
– Nereikia tildyti fanų. Fanai turi savo nuomonę, negali mylėti visų komandų. Esmė, kad mūsų puslapyje nuolat skatinamas jų sąmoningumas, patriotizmas, kūrybiškumas. Net ir pyktį galima išreikšti gražiai ir kūrybiškai. Kartais darome, pavyzdžiui, eilėraščio kūrybos konkursus, kur reikia sueiliuoti priešininkų komandoms „kandančius“ žodžius, nepanaudojant nė vieno keiksmažodžio. Ir fanai sukuria neįtikėtinų šedevrų! Gal net knygelę su tais eilėraščiais išleisime. Džiaugiuosi, jog pastangos atsiperka – vis dažniau būna taip, kad patys fanai drausmina vieni kitus. Skirtingų nuomonių visada buvo ir bus, jos visos pas mus toleruojamos, jei tai nėra įžeidinėjimai ir kvaili priekaištai. Tokių – teigiamų emocijų ir meilės krepšiniui vedinų – sirgalių palaikymas labai svarbus mūsų krepšininkams. Kartu mes esame viena didelė šeima. O su šeima bendrauti reikia, ir ne tik per atstovus spaudai ar žiniasklaidą. Tą krepšininkai ir daro.
– Ar ši didelė „Krepšinio širdies“ šeima, be to, kad žiūri rungtynes ir dalinasi įspūdžiais, dar kažką veikia?
– Taip. Mes kuriame, spėliojame, padedam vieni kitiems įvairiausiais klausimais. Neseniai vykęs kūrybinis konkursas sulaukė 200-300 eilėraščių, o svarbių rungtynių rezultatus atspėti dažnai bando po 1-2 tūkst. fanų per valandą. Bendruomenė yra aktyvi, ji auga ir plečiasi. Atsiranda galimybių visiems kartu daug nuveikti. Tai ir pradedame daryti – šiais metais, padedami fanų, jau rinkome lėšas Lino Kleizos fondui. Paaukota beveik 4 tūkstančiai litų.
– Kaip žadi plėsti „Krepšinio širdies“ veiklą?
– Projektas „Krepšinio širdis“ savo veiklą tęs keliomis kryptimis – pirmiausia, padedami bendruomenės, bandysime pakeisti „popsinį“ krepšinio garbinimą, kai daugelis žmonių net nežino, kur dabar žaidžia Linas Kleiza ar Robertas Javtokas. Ir, aišku, išnaudosime „Krepšinio širdies“ ženklą geriems darbams. Gaminsime suvenyrus, dalį pelno skirsime labdarai, skatinsime krepšininkus prisijungti prie „Krepšinio širdies“ projektų. Ieškosime rėmėjų, nes paramos reikia ne tik Lietuvos rinktinei – reikia prisidėti prie krepšinio mokyklų gerovės, gatvės krepšinio kultūros puoselėjimo. Didelė, meilės krepšiniui vienijama bendruomenė, kartu gali nuveikti daug gerų darbų, todėl ta linkme ir bandysime nukreipti visą puslapio fanų potencialią. Labai mielai laukiame aktyvių, socialiai atsakingų verslininkų ir įmonių palaikymo.
– Ar turite planų artėjančiam Europos vyrų krepšinio čempionatui?
– Vykdysime įvairių akcijų, konkursų, darysime interviu, reportažus, ir dar intensyviau dalinsimės įspūdžiais. Organizuosime parodas, kviesime krepšinio gerbėjus iš užsienio. Taip pat šiemet lankysime kiemuose bei lauko aikštelėse gyvai krepšinį žaidžiančius vaikus ir paauglius. Tai – tikroji krepšinio dvasia. Aš pats puikiai prisimenu smukius akmenukus, sulindusius kraujuotuose delnuose, ir nubalnotus kelius vaikystėje, žaidžiant krepšinį ant asfalto.
– Ar ta tikroji, nuo vaikystės, gatvėse užaugusi krepšinio dvasia dar gyva mumyse?
– Labai gaila, tačiau ji mūsų šalyje išsigimsta: krepšinis daug kam asocijuojasi tik su rezultatais televizoriaus ekranuose ar alaus bokalų kilnojimu. Krepšinio aistruoliais save vadinantys žmonės dažnai seka krepšinį tik dėl to, jog tai – madinga. Žmonės pamiršo gatvės krepšinio jėgą ir malonumą, ramiai žiūri į savo vaikus, kurie kiauras dienas sėdi prie kompiuterių. Skaudu, tačiau grįžęs į gimtinę, nebematau vaikų krepšinio aikštelėse tiek, kiek jų buvo mano vaikystėje. Man vaikystė asocijuojasi su gatvės ir kiemo gyvenimu, o šis – neatsiejamas nuo kūrybiškumo, pradedant įvairiausiais žaidimais, grafiti, baigiant hiphopu, ir draugišku kamuolio mėtymu į krepšį kieme. Šimtus kartų įsitikinau, kad pasyvūs krepšinio mylėtojai gali būti kūrybingi ir aktyvūs. Kartu su „Krepšinio širdies“ bendruomene tokiems „nupopsėjusiems“ fanams bandysime įpūsti gyvybės.
