Kai Vladimiras Putinas 2022 metų pradžioje įsakė Rusijos pajėgoms įsiveržti į Ukrainą, daugelis Vakaruose buvo šokiruoti.
Tačiau pats Kremlius šio karo nelaikė rizika, priešingai, tai buvo strategiškai apgalvotas ėjimas, paremtas įsitikinimu, kad Vakarai pavargo nuo konfliktų ir nebenori kištis į svetimus karus.
Po nesėkmių Afganistane, Irake, Libijoje ir Sirijoje Kremlius tikėjosi, kad Europos Sąjunga ir Jungtinės Valstijos neturės nei politinės valios, nei vienybės ilgai remti Ukrainą. Maskvoje tikėta, kad kelios savaitės, gal mėnuo ir Ukraina bus prijungta.
Tikėtasi, kad tai bus ne tik geopolitinis revanšas, bet ir aiškus signalas pasauliui, nes Vakarai – silpni, o Rusija grįžta kaip galinga imperija. Tačiau visa ši strategija virto viena didžiausių Putino klaidų.
Kremlius tikėjosi lengvo laimėjimo
Pradiniame karo etape Putinas rėmėsi prielaida, kad Vakarai bus pasyvūs, neorganizuoti ir nesugebės sutelkti paramos Ukrainai. Rinkdamasis agresyvią karo taktiką, jis siekė ne tik užimti teritorijas, bet ir griauti Vakarų pasaulio autoritetą.
Ypač daug vilčių buvo dedama į Donaldo Trumpo galimą sugrįžimą į Baltuosius rūmus, Kremliuje tikėtasi, kad tai dar labiau susilpnins JAV vaidmenį Europoje. Tačiau realybė pasirodė visai kitokia.
Europa atsibudo ir susivienijo
Užuot žlugus, Europa susitelkė. Vokietija, ilgus metus buvusi santūri karinės politikos srityje, paskelbė apie „Zeitenwende“, istorinio masto gynybos reformą. Suomija ir Švedija – šalys, iki tol išlaikiusios neutralumą prisijungė prie NATO.
Europos Sąjunga sustiprino saugumo ir energetinio savarankiškumo iniciatyvas. Lenkija ir Baltijos šalys tapo naujais Europos gynybos bastionais. Visa tai – tiesioginė Putino politikos pasekmė.
Rusija prarado įtaką ir reputaciją
Po šio karo Rusija liko izoliuota. Jeigu anksčiau ji dar turėjo simbolinį autoritetą kaip „civilizacijos tiltas tarp Rytų ir Vakarų“, tai dabar – tik agresoriaus statusą. Net tradiciškai Maskvai palankios šalys pradėjo atsargiai vertinti jos veiksmus.
Putinas prarado galimybę daryti įtaką Europai ne tik politiškai, bet ir kultūriškai. Žlugus planui dominuoti Ukrainoje, liko tik karo nuovargis, žmogiškieji nuostoliai ir vis blogėjanti ekonominė padėtis.
Dėl Rusijos agresijos NATO struktūra stiprėjo kaip niekad. Aljansas priėmė naujas nares, atnaujino strateginius dokumentus, o JAV išlaikė savo įsipareigojimus gynybai.
Vakarų karinės pramonės įmonės ėmė augti ir tai sukūrė ilgalaikį impulsą saugumo sektoriui visame regione. Taip pat buvo pasirašyta naujų saugumo susitarimų tarp Didžiosios Britanijos ir ES šalių.
Istorinė Putino klaida
Vakarų susivienijimas nebuvo tik reakcija į karinę grėsmę. Tai buvo politinis, moralinis ir vertybinis atsakas į agresiją. Putinas tikėjosi suskaldyti Vakarus, bet juos sustiprino.
Norėjo susigrąžinti imperinę šlovę, bet įklimpo į karo pelkę. Norėjo diktuoti sąlygas pasauliui, bet dabar bet koks taikos susitarimas galimas tik Ukrainos sąlygomis.
Ilgalaikės pasekmės
Rytų Europos šalių lyderiai tvirtina, kad Vakarų praradimas, o tai ilgalaikė tragedija Rusijai. Įvairūs ekonominiai, diplomatiniai, kultūriniai ryšiai su Europa nutrūko ir tai negrįžtamai pakeis visos šalies raidą.
Istorikai jau šiandien šį laikotarpį vadina Putino epochine klaida, kuri pakeitė ne tik geopolitinį žemėlapį, bet ir Rusijos vietą pasaulyje.
