Svarstant apie kiemo ar sodybos sutvarkymą, tvoros klausimas neretai tampa tikru galvosūkiu. Vienur rašoma, kad jokių leidimų nereikia, kitur gąsdinama solidžiomis baudomis. Natūralu, kad žmogus pasimeta – statyti drąsiai ar vis dėlto pirmiausia rinkti parašus?
Pastarųjų metų teisės aktų pakeitimai situaciją gerokai supaprastino. Nuo 2021 m. Latvijoje įsigaliojus naujai tvarkai, mažiems statiniams, tarp jų ir tvoroms, taikomi lankstesni reikalavimai. Pagal Ministrų kabineto reglamentą Nr. 253 tvora priskiriama pirmos grupės inžineriniams statiniams. Praktikoje tai reiškia, kad nei naujai tvorai, nei senosios griovimui nebereikia atskiro statybos projekto ar sudėtingos dokumentacijos.
Kitaip tariant, nebūtina samdyti architekto, rengti brangaus projekto ar laukti, kol statybos taryba patvirtins aiškinamąjį raštą. Biurokratinių žingsnių sumažėjo, ir tai tikrai palengvino gyvenimą sklypų savininkams. Vis dėlto tai nereiškia, kad galima statyti bet kokią konstrukciją bet kurioje vietoje – apribojimai niekur nedingo.
Didžiausia klaida, kurią žmonės daro, yra ne dokumentų trūkumas, o netiksliai nustatyta sklypo riba. Pastatyta tvora, peržengianti kaimyno teritoriją arba iškilusi be jo raštiško sutikimo per arti ribos, gali kainuoti labai brangiai. Tokiu atveju gresia ne tik piniginė bauda, bet ir prievolė savo lėšomis viską nugriauti bei atlyginti patirtą žalą. Ir tada kaimynas tikrai netrins rankų iš malonumo – ginčas gali tęstis ilgai.
Nors centrinė valdžia projekto nebereikalauja, savivaldybės išlaiko teisę nustatyti papildomas taisykles. Kiekviena teritorija turi savo naudojimo ir užstatymo reglamentus, kurių privalu laikytis. Pavyzdžiui, gyvenvietėse dažnai nustatomas didžiausias leidžiamas tvoros aukštis – paprastai tai apie 1,6 arba 1,8 metro. Kai kur taip pat ribojamas tvoros tipas iš gatvės pusės.
Ne visur leidžiama palei viešą gatvę statyti visiškai akliną, nepermatomą lentų sieną. Tokie ribojimai grindžiami bendro kraštovaizdžio ir vizualinės aplinkos išsaugojimu. Todėl prieš pradedant darbus verta paprasčiausiai kreiptis į savo savivaldybę ir pasitikslinti, ar nėra papildomų reikalavimų dėl aukščio, medžiagų ar išvaizdos.
Kita situacija susiklosto tuomet, kai žemė priklauso savivaldybei, bet jūs ja naudojatės ir mokate mokesčius. Jei planuojate statyti tvorą tokioje teritorijoje, svarbu aiškiai suprasti, kur ji atsiras. Kai tvora montuojama ties bendru sklypų riboženkliu su kaimynu, dažniausiai reikalingas abiejų pusių sutikimas, nes konstrukcija laikoma bendra.
Jeigu toje naudojamoje teritorijoje jau yra ribinė tvora, o jūs papildomai statote savo lentų konstrukciją kaip apsaugos priemonę, tai vertinama kaip jūsų pagerinimas. Ypač jei anksčiau buvo konfliktų ar net teko kreiptis į teisėsaugą dėl vandalizmo. Vis dėlto siekiant išvengti kaltinimų savavališkais veiksmais savivaldybės žemėje, protinga apie planuojamus darbus informuoti raštu.
Problemos su įstatymais dažniausiai kyla ne dėl pačios tvoros fakto, o dėl saugos reikalavimų nepaisymo. Viena jautriausių vietų – inžinerinių tinklų apsaugos zonos. Jei tvoros stulpai atsidurs virš dujotiekio, vandentiekio ar elektros kabelių, atsakingos tarnybos gali pareikalauti nedelsiant konstrukciją pašalinti, kad būtų užtikrintas laisvas priėjimas prie komunikacijų.
Taip pat būtina atsižvelgti į vadinamąsias raudonąsias linijas bei matomumo zonas. Tvora neturi užstoti vaizdo vairuotojams sankryžose ar išvažiavimuose. Jei statinys trukdo eismui ar neatitinka nustatyto aukščio, savivaldybės pareigūnai ar statybų inspektorius gali skirti baudą ir įpareigoti situaciją ištaisyti. Todėl prieš imantis darbų verta ne tik išmatuoti sklypą, bet ir gerai įvertinti visas aplinkybes – tai padės sutaupyti ir nervų, ir pinigų.
