Iranas ilgą laiką rėmėsi sistema, kurios esmė buvo aiški ir nekintanti: valdžia sutelkta siaurame politiniame ir religiniame elite, o visuomenė nuolat palaikoma paklusnumo būsenoje. Dešimtmečius ši struktūra veikė pasitelkdama baimę, kontrolę ir selektyvų smurtą, kurdama įspūdį, kad bet koks pasipriešinimas anksčiau ar vėliau bus neutralizuotas. Tačiau šių metų pradžios įvykiai rodo, kad šis mechanizmas ima strigti.
Norint suprasti šiandieninį Irano žmonių rezistencijos pakilimą, verta atsigręžti į 1979 metus. Tuometinė revoliucija, žadėjusi išsivadavimą iš autokratijos, netrukus virto vienu griežčiausių teokratinių eksperimentų šiuolaikinėje istorijoje. Per keturis dešimtmečius režimas sukūrė sistemą, kurioje religinė dogma tapo politinio absoliutizmo išlaikymo įrankiu.
Toks modelis nuosekliai naikino bet kokią opoziciją, marginalizavo etnines ir religines mažumas, o ištisas kartas įkalino ideologiniame „narve“. Dabartiniai įvykiai nėra atsitiktinė krizė ar pavienis incidentas – tai natūrali, nors ir skausminga, reakcija į dešimtmečius kauptą neteisybę, pasiekusią kritinį tašką.
Režimo žiaurumas ir kariniai metodai prieš piliečius
Šiandieninius įvykius Irane apibūdina ne tik augantis laisvės siekis, bet ir didėjantis režimo žiaurumas. Susidorojimas su protestuojančiais žmonėmis, taikant karinius metodus, nebėra vien riaušių malšinimas – režimas prieš savo piliečius ima naudoti karinę taktiką.

Prieš bėgančius, beginklius protestuotojus pasitelkiami automatiniai ginklai. Aukų skaičius, įskaitant žuvusiuosius ir dingusius be žinios, gali siekti net 20–30 tūkstančių žmonių.
Beludžistanas ir Kurdistanas: periferijos tragedija
Ypač tragiška padėtis susiklostė periferiniuose regionuose – Beludžistane ir Kurdistane. Liudininkai pasakoja apie „Kruvinąjį penktadienį“ Zahidane, apie masinius moterų ir net vaikų areštus. Kurdistano miestai šiandien primena okupuotas teritorijas: virš gyvenamųjų rajonų nuolat skraido kariniai sraigtasparniai, o gatvėse dislokuotos ginkluotos pajėgos.
Režimas supranta: jei praras regionus, praras ir Teheraną. Todėl imtasi viduramžius primenančių žiaurumų – sužeistieji kalėjimuose paliekami be medicininės pagalbos, jie lėtai nukraujuoja kamerose, taip siunčiant šiurpią žinią visai visuomenei.
Informacinis vakuumas ir ryšiai su Rusija
Daugelio šių įvykių pasaulis beveik nemato. Režimas įgyvendino vieną ilgiausiai trunkančių interneto ryšio blokavimų, siekdamas sukurti informacinį vakuumą ir paslėpti nusikaltimų pėdsakus. Vis dėlto net ir pro šią tylos sieną prasiskverbia liudijimai apie kankinimus, dingusius žmones ir sužeistųjų kančias.

Ši izoliacija turi ir kitą pusę: Iranas vis akivaizdžiau glaudžiasi prie kito agresoriaus – Rusijos. Šis bendradarbiavimas nėra vien retorinis: matomas glaudus karinis suartėjimas, panašios taktikos slopinant laisvę ir abipusė parama tarptautinėje arenoje. Dėl to Irano klausimas tampa neatsiejamas nuo paramos Ukrainai ir bendro Europos saugumo konteksto.
IRGC ir Europos Sąjungos atsakomybė
Šiame fone nebegalima ignoruoti platesnio tarptautinio konteksto. Vis ryškesnis tampa poreikis, kad visos Europos Sąjungos valstybės narės vieningai pritartų Irano revoliucinės gvardijos (IRGC) įtraukimui į teroristinių organizacijų sąrašą. Kol kas dėl to vis dar dvejojama, o kai kurios sostinės siekia išlaikyti diplomatinius kanalus, tikėdamosi „dialogo“.
Tačiau dialogas su režimu, kuris savo piliečius žudo tūkstančiais, darosi vis sunkiau įsivaizduojamas ir sunkiai suderinamas su Europos vertybiniu įsipareigojimu ginti žmogaus teises.
Europos Parlamento veiksmai
Europos Parlamente Irano tema ne kartą kelta diskusijose ir rezoliucijose, kalbant ne tik apie bendrą žmogaus teisių padėtį, bet ir apie konkrečių bendruomenių persekiojimą. Dar 2022 metais „Free Iran“ forumo metu pabrėžiau, kad Irano žmonės turi teisę gyventi laisvėje ir oriai. Toks požiūris tarptautiniu mastu vis labiau įsitvirtina ir stiprėja.
Neseniai pasirašiau rezoliuciją dėl eskaluojamų represijų prieš bahajų bendruomenę Irane, nes akivaizdu, jog režimas religinį persekiojimą naudoja kaip dar vieną įrankį visuomenei skaldyti ir valdyti baime.
Ties bedugne ir naujos pradžios slenksčiu
Iranas šiandien stovi ties bedugne, tačiau kartu – galbūt ir ties naujos pradžios slenksčiu. Tai jau nebėra vien nepasitenkinimas ekonomine situacija. Tai rezistencijos pakilimas, kuris negrįžtamai virto politiniu judėjimu.
Režimas gali išjungti internetą ir perpildyti kalėjimus, tačiau nebegali sugrąžinti baimės į žmonių širdis taip, kaip anksčiau. Iš mūsų pusės būtinas griežtas, vieningas Europos Sąjungos valstybių narių sutarimas ir aiškus įvardijimas: tai, kas vyksta Irane, yra nusikaltimai žmoniškumui.
Tik tuomet bus galima tikėtis, kad laisvės aušra Teherane nebebus tolima viltis, o taps realia ir pasiekiama perspektyva milijonams Irano žmonių.

