Iš pirmo žvilgsnio klausimas, kur baigiasi „mano“ kūnas, gali atrodyti keistas ir turintis akivaizdų atsakymą. Tačiau žmogaus smegenys turi atlikti stebėtinai daug darbo, kad nustatytų šią ribą. Mokslininkams pavyko susieti tam tikrą smegenų bangų tipą konkrečioje smegenų srityje su kūno nuosavybės pojūčiu – jausmu, kad kūnas yra „mano“.
Naujų eksperimentų serijoje Švedijos ir Prancūzijos tyrėjai su 106 dalyviais atliko vadinamąjį guminės rankos iliuzijos testą. Stebėdami ir stimuliuodami smegenų veiklą, jie siekė išsiaiškinti, kaip formuojamas kūno suvokimas.
Klasikinė iliuzija atliekama taip: viena dalyvio ranka paslepiama, kad jis jos nematytų, o matomoje erdvėje jos vietoje padedama guminė ranka. Kai tikroji ir netikroji rankos vienu metu liečiamos ar baksnojamos, daugeliui žmonių kyla keistas pojūtis, tarsi guminė ranka iš tiesų būtų jų kūno dalis.
Viename eksperimente smegenų veikla buvo matuojama EEG (elektroencefalografija). Nustatyta, kad kūno nuosavybės pojūtis siejasi su alfa bangų dažniu parietalinėje žievėje – smegenų srityje, atsakingoje už kūno „žemėlapio“ sudarymą, jutimų apdorojimą ir savasties pojūčio formavimą.
Pagrindinis tyrimo autorius, neurologas Mariano D’Angelo iš Karolinska instituto Švedijoje, teigia, kad atrastas esminis smegenų procesas, formuojantis nuolatinę patirtį, jog esame „įkūnyti“. Pasak jo, šie rezultatai gali suteikti naujų įžvalgų apie psichikos sutrikimus, pavyzdžiui, šizofreniją, kai savasties pojūtis yra sutrikęs.
Pirmojoje eksperimentų dalyje robotinė ranka bakstelėdavo į tikrosios ir guminės rankų smilius: kartais tiksliai tuo pačiu metu, o kartais su iki 500 milisekundžių uždelsimu tarp bakstelėjimų.
Kaip ir tikėtasi, dalyviai kur kas stipriau jausdavo, kad dirbtinė ranka yra jų kūno dalis, kai bakstelėjimai sutapdavo laike. Kuo labiau didėjo neatitikimas tarp to, ką jie jautė, ir to, ką matė, tuo silpnėjo guminės rankos „savos“ pojūtis.
Antrojoje dalyje EEG matavimai suteikė detalesnį vaizdą. Paaiškėjo, kad alfa bangų dažnis parietalinėje žievėje susijęs su tuo, kaip tiksliai žmogus geba pastebėti laiko skirtumą tarp bakstelėjimų.
Žmonės, kurių alfa bangos buvo greitesnės, net ir esant labai nedideliam laiko tarpui tarp pojūčio ir vaizdo dažniau atmesdavo guminę ranką kaip „savo“. Tuo tarpu tų, kurių alfa bangos buvo lėtesnės, smegenys lengviau „priimdavo“ netikrą ranką į kūno schemą net ir tada, kai bakstelėjimų laiko skirtumas būdavo didesnis.
Galiausiai tyrėjai siekė išsiaiškinti, ar alfa bangų dažnis iš tiesų valdo kūno nuosavybės pojūtį, ar tai tik kito, dar nenustatyto veiksnio pasekmė.
Trečiajai dalyvių grupei pritaikyta neinvazinė smegenų stimuliacijos technika – transkranijinė kintamosios srovės stimuliacija. Šiuo metodu galima šiek tiek pagreitinti arba sulėtinti alfa bangų dažnį. Nustatyta, kad tokie dažnio pokyčiai susiję su tuo, kiek „tikra“ žmogui atrodė dirbtinė ranka.
Pagreitinus alfa bangas, stiprėjo aiškesnė kūno ribų nuojauta: dalyviai jautriau fiksuodavo net menkus laiko neatitikimus tarp to, ką mato ir ką jaučia. Sulėtinus bangas, efektas buvo priešingas – žmonėms darėsi sunkiau atskirti savo kūną nuo išorinio pasaulio, o dirbtinė ranka dažniau imdavo atrodyti kaip savoji.
Karolinska instituto neurologas Henrikas Ehrssonas pabrėžia, kad šie rezultatai padeda paaiškinti, kaip smegenys sprendžia uždavinį sujungti iš kūno ateinančius signalus į vientisą savasties pojūtį.
Tyrėjų teigimu, išvados gali padėti geriau suprasti ir ateityje tiksliau gydyti būkles, kai smegenų kūno „žemėlapis“ yra iškreiptas, pavyzdžiui, sergant šizofrenija ar patiriant fantominių galūnių pojūtį po amputacijos.
Be to, šios žinios gali praversti kuriant realistiškesnius protezus ir patikimesnes virtualiosios realybės sistemas, kuriose vartotojas stipriau jaustųsi įkūnytas skaitmeninėje aplinkoje.
