Laikas.lt
Eglė nuo mažens mėgo knygas, tačiau ne tiek jas skaityti, kiek čiupinėti. Studijuodama leidybą mergina nuosekliai pažino visus knygos gyvavimo etapus – nuo idėjos generavimo iki knygos patekimo skaitytojui į rankas. Kaip ji pradėjo įrašinėti knygeles – pasakoja pati Eglė.
Mėgstu skaityti ir šį bei tą rašinėti, tačiau knyga labiausiai mane domina kaip objektas.
Viskas prasidėjo prieš keletą metus, kai mokydamasi Turkijoje vienam studijų darbui kūriau „judančią knygelę“ (anlg. flip book). Užuot spaustuvei nunešusi įklijuoti knygelę į viršelį, nusprendžiau pati ją įrišti. Lyg tyčia tą savaitę universitete vyko knygrišybos kūrybinės dirbtuvės, kurių metu įrišau knygelę, susipažinau su knygriše ir knygrišyba apskritai. Pirmasis patyrimas buvo gan paviršutinis, tik susipažinimas su šiuo amatu, įrankiais, principais… Tačiau visa tai atsivėrė man kaip koks neatrastas pasaulis, į kurį nėriau smalsumo vedama. Pamažu sukaupiau įrankių, vadovėlių ir ėmiau praktikuotis.
Knygrišyba gali būti suprantama įvairiai, ji skiriasi priklausomai nuo knygos tipo, funkcijos, formato. Dabar daugiausia kuriu „rašines“ – taip vadinu savo knygeles tuščiais puslapiais, kurios baigtu kūriniu tampa tik suradusios rašytoją ir užpildytos margais raštais. „Rašinė“ – praktiškas daiktas, ji laukia minčių, piešinių, bet kokio petskelio, o palikta stalčiuje ar pastatyta už stiklo – liūdi ir tyliai sensta.
Mėgstu dirbti su natūraliomis medžiagomis: ekologišku ir rankų darbo popieriumi, įvairiais audiniais – medvilne, kartūnu, linu, viskoze, vilna, akmenukais, stiklo karoliukais… Klijų beveik nenaudoju, įrišinėju vaškuotu siūlu, kurio Lietuvoje rasti sunku. Kol kas daugiausia rišu koptų būdu (angl. coptic binding).
Iš pradžių savo pagamintas „rašines“ dovanodavau, paskui įsirišau sąsiuvinius, darbines knygeles ir galiausiai ėmiau kurti kitiems. Esu atvira bet kokioms idėjoms – gal kas nori receptų knygos, albumo, dienoraščio, knygelės pirkinių sąrašams?..
Užsinorėjus prašau šauktis elektroniniu paštu.
