Europos Sąjunga susiduria su vienu iš sudėtingiausių geopolitinių ir moralinių išbandymų per pastaruosius dešimtmečius.
Nuo tada, kai Izraelio ir „Hamas“ konfliktas Gazoje pasiekė tragišką mastą, vis daugiau šalių narų, o ypač Ispanija, pradėjo kelti klausimą – ar tikrai ES laikosi nuoseklios pozicijos žmogaus teisių ir tarptautinės teisės srityje?
Ar nėra taip, kad kai kuriose situacijose bendrija reaguoja greitai ir griežtai, o kitose – tyli arba renkasi diplomatinę miglą? Ispanijos užsienio reikalų ministras Jose Manuelis Albaresas žengė žingsnį, kurio Briuselis kol kas nedrįso.
Jis paragino visą ES įvesti ginklų embargą Izraeliui. Ir tai ne tik pareiškimas iš emocijų. Tai rimtas diplomatinis postūmis, kuris, jei būtų įgyvendintas, reikštų istorinio lūžio momentą.
Ministro teigimu, kol vyksta karo veiksmai Gazoje, ES turi imtis tokios pat strategijos, kokią taikė Rusijai po invazijos į Ukrainą.
Didžiausias prekybos partneris, bet ar tai įpareigoja?
Albaresas priminė, kad Europos Sąjunga yra didžiausia Izraelio prekybos partnerė. Ir būtent dėl to – pasak jo – bendrija turi ne slėptis už diplomatinės retorikos, o parodyti, kad jos vertybės yra realiai taikomos.
Pasak Ispanijos ministro, dvigubi standartai žaloja ES autoritetą pasaulyje – jei vieni pažeidėjai baudžiami, o kiti ignoruojami, visa bendra užsienio politika praranda prasmę.
Savo poziciją Ispanijos diplomatijos vadovas grindžia ne tik ekonominiais ar politiniais argumentais – jis tiesiogiai sulygina Izraelio veiksmus su Rusijos karine agresija.
Tai sąmoningas žingsnis, siekiant priversti ES priimti aiškią poziciją. Ir nors kai kurios valstybės, ypač Vengrija ir Čekija, laikosi atsargesnio požiūrio, Ispanijos iniciatyva verčia kitus rinktis – ar pritarti, ar likti nuošalyje.
Derybos su Iranu ir atšaukti kontraktai
Įdomu tai, kad Ispanijos ministras, siekdamas išlaikyti platesnę taikos ir saugumo viziją, neseniai bendravo su Irano diplomatijos atstovu Abbasu Aragčiu, aptarė branduolinės programos atnaujinimo klausimus ir galimas įtampos mažinimo priemones.
Tai kelia papildomų klausimų – ar Ispanija imasi tarpininko vaidmens tarp Rytų ir Vakarų, ar tiesiog pozicionuoja save kaip alternatyvų balsą ES diplomatijoje?
Be to, Ispanijos gynybos ministerija jau ėmėsi realių veiksmų – pastaraisiais mėnesiais ji nutraukė ginkluotės kontraktus su Izraelio įmonėmis.
Vyriausybinė koalicijos dalis, kairiųjų „Sumar“ blokas, siekia visiško embargų politikos įvedimo visoms šalims, kurių valdžia kaltinama nusikaltimais žmoniškumui tarptautiniuose teismuose. Ir nors ši pozicija kol kas nėra dominuojanti Briuselyje, spaudimas auga.
Padėtis Gazoje kasdien kelia vis naujų klausimų. Remiantis AFP duomenimis, per vieną iš pastarųjų Izraelio atakų netoli Chan Junuso miesto žuvo mažiausiai 47 palestiniečiai.
Dieną prieš tai pranešta apie dar 50 žuvusiųjų, tarp jų – 23 prie pagalbos punktų. Tokie skaičiai kasdien vis garsiau šaukia klausimą, ar ES ir toliau tik stebės?
Karas Gazos Ruože tęsiasi nuo 2023 metų spalio 7 dienos, kai „Hamas“ surengė brutalią ataką pietinėje Izraelio dalyje, nužudydamas apie 1200 žmonių ir pagrobdamas 251. Nemaža dalis įkaitų vis dar tebėra laikomi.
Tuo tarpu, kaip skelbia „Hamas“ kontroliuojama Gazos administracija, Izraelio atsakomieji veiksmai jau pareikalavo daugiau nei 55 tūkstančių palestiniečių gyvybių.
Sprendimas, kurio pasekmės negrįžtamos
Ispanijos raginimas ES įvesti sankcijas Izraeliui iškelia klausimą ne tik apie diplomatinę reakciją, bet ir apie Bendrijos ateities kryptį. Ar ES išdrįs pasirinkti principingą, bet rizikingą kelią? Ar tai būtų signalas pasauliui, kad Europos vertybės nėra priklausomos nuo geopolitinių patogumų?
Kol kas atsakymo nėra, bet diskusija jau įsibėgėjusi. Ir jos pabaiga gali nulemti ne tik santykių su Izraeliu kryptį, bet ir visos ES tapatybę globalioje arenoje.
