Jau kurį laiką kalbama apie pavojus, kuriuos kelia tirpstančios ledo kepurės ir dėl to kylantis jūrų bei vandenynų lygis. Tai neabejotinai rimta grėsmė, tačiau naujausi tyrimai atkreipia dėmesį į dar didesnį pavojų – tokį, kurį jau dabar itin aiškiai patiria milijonai žmonių visame pasaulyje.
Mokslininkai pabrėžia, kad daugumos didžiųjų pasaulio upių deltų gyventojai susiduria su stulbinamai sparčiu žemės paviršiaus sėdimu.
Grunto sėdimas ir jūros lygio kilimas: kuris pavojus didesnis?
Nustatyta, kad daugelyje vietovių grunto sėdimas vyksta net greičiau nei kyla jūrų lygis. Situaciją dar labiau blogina tai, kad kalbama apie teritorijas, kuriose gyvena apie 500 milijonų žmonių. Šis reiškinys ypač ryškus dideliuose miestuose, tokiuose kaip Šanchajus ar Bankokas. Dėl spartaus žemės paviršiaus sėdimo reikšmingai didėja potvynių ir žemės praradimo rizika, todėl mokslininkai ragina kuo greičiau įvertinti pavojų ir imtis realių veiksmų.
Upių deltoms būdingi žemi, ties upių žiotimis esantys plotai, kuriuose kaupiasi upių nešami nuosėdų sluoksniai. Pasitelkę palydovinius duomenis, mokslininkai nustatė, kad daugiau kaip pusėje iš 40 tirtų deltų žemės paviršius vidutiniškai žemėja daugiau nei 3 mm per metus. Kai kuriais atvejais šis rodiklis viršija net 4 mm per metus. Tai yra tempas, prilygstantis arba net viršijantis pasaulinį jūrų lygio kilimo vidurkį.
Šimtai milijonų žmonių – ties užliejimo riba
Galutinis balansas šiose teritorijose formuojasi ne vien dėl kylančio vandens lygio, o visų pirma dėl pačios žemės paviršiaus žemėjimo. Nors galutinis rezultatas – didėjanti užliejimo rizika – atrodo toks pats, iki šiol daugelyje vietovių grunto sėdimas nebuvo laikomas tokia rimta grėsme kaip klimato kaita ir jūrų lygio kilimas. Todėl naujosios išvados kelia ypatingą nerimą.
Mokslininkai išskiria tris pagrindinius veiksnius, skatinančius vadinamąją subsidenciją, t. y. žemės paviršiaus sėdimą:
- Vandens išgavimas iš požeminių šaltinių. Per intensyvus giluminių vandens išteklių naudojimas lemia grunto suslėgimą ir žemės paviršiaus nusėdimą.
- Sutrikęs nuosėdų patekimas. Upių tėkmę reguliuojančios užtvankos ir kiti hidrotechniniai statiniai sulaiko didelę dalį nuosėdų, kurios anksčiau patekdavo į deltą ir „papildydavo“ jos gruntą.
- Sparti urbanizacija ir infrastruktūros plėtra. Dideli statiniai ir tankus miesto užstatymas dar labiau apkrauna gruntą ir spartina jo sėdimą.
Tyrimo autoriai pabrėžia, kad nors pasauliniai klimato pokyčiai ir kylantis jūrų lygis išlieka rimtu iššūkiu, daugybėje deltų visame pasaulyje būtent grunto subsidencija šiuo metu labiausiai didina užliejimo riziką. Dėl to, be globalių pastangų mažinti klimato kaitą, būtinos ir tikslingos vietinės priemonės.
Tokios priemonės turėtų apimti požeminio vandens naudojimo ribojimą, geresnį upių nuosėdų srautų valdymą bei teritorijų planavimą, kuriame būtų aiškiai įvertinta grunto sėdimo rizika. Tik suderinus pasaulines ir vietines pastangas bus įmanoma sumažinti užliejimo grėsmę ir apsaugoti šimtus milijonų žmonių, gyvenančių jautriose upių deltų zonose.
