Vilninis čiustis – viena dekoratyviausių ir lengviausiai prižiūrimų žemės dangų, puikiai tinkanti tiek moderniam, tiek kaimiškam sodui. Tai ilgaamžis, atsparus ir visžalis augalas, greitai suformuojantis minkštą, sidabrinę „pagalvę“ ir sėkmingai augantis net ten, kur kitos rūšys sunkiai ištveria sausras.
Vilninis čiustis (Stachys byzantina) – daugiametis lūpažiedžių (Lamiaceae) šeimos augalas, kilęs iš Mažosios Azijos, Kaukazo ir Irano. Natūraliai jis auga sausuose, akmenuotuose šlaituose bei kituose nederlinguose, gerai drenuotuose plotuose. Sode ši rūšis vertinama dėl gebėjimo greitai plisti ir sudaryti tankius kilimus – tai lemia šliaužiantys ūgliai ir negiliai išsiskleidžianti šaknų sistema.
Didžiausia vilninio čiusties puošmena – stambūs, lancetiški arba kiaušiniški lapai, padengti tankiu sidabriškai baltų plaukelių sluoksniu, primenančiu minkštą vilną. Dėl šios savybės augalas dažnai vadinamas „ėriuko ausimi“. Lapai išlieka dekoratyvūs visą sezoną ir sudaro maždaug 20–30 cm aukščio skroteles.
Žydėjimas paprastai trunka nuo birželio iki rugpjūčio. Tuomet iš lapų skročių išauga stačios, 40–70 cm aukščio žiedyninės šluotelės, kurių viršūnėse susiformuoja smulkūs purpuriniai–violetiniai žiedai, sutelkti į varpos pavidalo žiedynus. Šiuos žiedus itin mėgsta apdulkintojai – bitės, kamanės ir kiti vabzdžiai. Nupjauti žiedynai tinka ir šviežioms, ir sausoms floristinėms kompozicijoms.

Santūri, sidabriškai pilka vilninio čiusties spalva suteikia subtilų kontrastą ryškiai žydintiems augalams. Jis ypač gražiai dera šalia šilokų, vilkdalgių, bijūnų ar katžolių. Dažniausiai čiustis sodinamas kaip žemės danga: tinka alpinariumams, sausiems šlaitams, kraštinėms juostoms, tarpams tarp akmenų užpildyti. Taip pat sėkmingai auginamas vazonuose ar loveliuose.
Kaip auginti vilninį čiustį?
Vilninį čiustį geriausia sodinti pavasarį, balandžio–gegužės mėnesiais, kai nebegresia vėlyvos šalnos. Rekomenduojamas atstumas tarp sodinukų – 30–40 cm. Sėklas galima sėti tiesiai į dirvą jų neužžeriant, nes dygimui joms nereikia uždengimo.
Augalas geriausiai auga saulėtoje arba lengvai paunksnėje vietoje. Pavėsyje jis taip pat išgyvena, tačiau tuomet praranda būdingą sidabrinį lapų atspalvį ir tampa mažiau dekoratyvus. Dirvai keliami nedideli reikalavimai: svarbiausia, kad ji būtų pralaidi, lengva ir vidutiniškai derlinga. Labiausiai tinka priesmėlio–priemolio ar akmenuota žemė.
Dėl kilmės iš sausų, karštų regionų vilninis čiustis pasižymi atsparumu sausrai, kaitrai ir šalčiui. Iškart po pasodinimo patartina laistyti saikingai, kas 2–3 dienas, kol augalas gerai įsišaknys. Vėliau laistoma tik užsitęsus sausrai ir dideliems karščiams. Lietuvos klimato sąlygomis žiemai dengti nereikia – augalas puikiai peržiemoja atvirame grunte.
Maisto medžiagų poreikis nedidelis, todėl tręšti dažniausiai nebūtina. Kas kelerius metus, ypač atjauninant ir dalijant senesnius kerus, dirvą galima papildyti kompostu, ypač jei augalas pradeda silpti ar menkiau žydėti. Svarbiausia – vengti perteklinės drėgmės, nes per šlapioje dirvoje čiustis gali pradėti pūti, o tuomet dažniau pasireiškia ligos. Parinkus tinkamą vietą ir užtikrinus gerą drenažą, tai vienas mažiausiai rūpesčių sode keliančių augalų.


Aš pažįstu šį augalą kaip vilnotąją notrą. Vilnotoji notra, – puikus, tikslus pavadinimas.