Eglė Kirliauskaitė
Laikas.lt
Keistas jausmas lankytis „Kino pavasario“ filmuose po to, kai praėjusį ketvirtadienį festivalis iškilmingoje ceremonijoje buvo uždarytas. Visgi tai puikus šansas dar suspėti pamatyti nors dalį to, ko nepavyko per dvi ištisas kinui dedikuotas savaites. Taigi, taisome klaidas ir lankomės viename populiariausių festivalio filmų, tai – pagal rašytojo Jonaso Jonassono bestselerį sukurta švedų komedija „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“.
„Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“ (angl. „The 100-Year-Old Man Who Climbed Out the Window and Disappeared“), rež. Felix Herngren, Švedija 2014 m., 114 min.
Siužetas: Alanas Karlsonas yra neeilinis senolis – dar vaikystėje prisijaukinęs dinamitą, vedamas absurdiškų situacijų bei atsitiktinumų, jis turėjo garbės sutikti garsiausius diktatorius, kontroversiškiausius prezidentus, iškiliausius atradėjus, garbingiausius mokslininkus ir netgi prisidėti (dažnai – visai to nesiekdamas) prie svarbių istorinių įvykių. O dabar, švęsdamas100 metų jubiliejų, jis pasileidžia, matyt, į paskutinį gyvenimo nuotykį, prasidėjusį pabėgimu pro senelių prieglaudos langą. Netikėtai priglaustas vertingas lagaminas, persekiojanti mafija, ant kulnų minanti policija, nauji draugai, kelionės, netikėčiausi nutikimai – visa tai laukia šio kieto, ramiai į gyvenimą žvelgiančio senuko.
Pliusai: simpatijas pelnė bene taikliausias filmo personažas, vienas iš Alano Karlsono naujai atrastų draugų, puikiai atspindėjęs šiuolaikinės kartos neryžtingumą, per didelį polinkį mąstyti, analizuoti, visur ieškoti ir niekaip nerasti savęs. „Gyvenimas yra toks yra, ir bus toks, koks bus“, – tai paskutiniai šimtamečio mamos žodžiai, kuriais jis visą gyvenimą stengėsi vadovautis, į viską žiūrėti paprastai – to turbūt galėtume pasimokyti ne vienas. Patiko ir sumaniai į siužetą įterpti, šmaikščiai pateikti istoriniai įvykiai bei asmenybės. Neblogas absurdiškumo faktorius – vien ko vertas iš kažkur atsiradęs Einsteino brolis idiotas Herbertas! Galėčiau pagirti už tai, jog kūrėjai nepamiršo, į kurį žanrą taiko, ir žiūrovus stengėsi linksminti visą filmą (o ne pabaigoje bei pradžioje numesti po banaliai komišką situaciją, vėliau dėl populiarumo pavadindami tai „komedija“).
Minusai: galbūt kaltas išrankokas humoro jausmas, galbūt pats žanro specifiškumas (pravikdyti visuomet lengviau nei prajuokinti), bet retai tenka išvysti tikrai juokingą komediją. Be abejo, nesiskundžiu, žiūrint šį filmą teko ne kartą nusišypsoti ar tyliai prunkštelti, bet žadėtomis juoko ašaromis tikrai nekvepėjo (na, nebent nuo kai kurių kino salės kaimynų). Visgi tai – skonio bei asmeninio humoro suvokimo reikalas, o filmas kurtas plačiai auditorijai, kurios, beje, ir buvo įvertintas. Žinant, jog pagrindinį šimtametį herojų vaidina dvigubai jaunesnis aktorius (Robertui Gustafssonui – 50 metų), kai kur keistokai atrodė turbūt ne vieną valandą dėtas grimas, ne visuomet tinkamai atspindėjęs herojaus mimikas.
Rinkis šį filmą, jei pralinksmina daugelis komedijų, nori pamatyti, iš ko masiškai juokiasi skandinavai (ir ne tik), patinka istorinių įvykių bei asmenybių šaržavimas arba trokšti tiesiog ko nors lengvo, teigiamo, bet neprasto. Manau, jog šis filmas labiausiai patiks vidutinio ar kiek vyresnio amžiaus auditorijai.
Nuogirdos: reikia pripažinti, jog pilnutėlė salė tikrai dažnai kvatojosi, o būti juokinami nusiteikę žiūrovai prunkštė ar garsiau reiškė savo emocijas net kai ekrane nieko komiško nevyko.
Įvertinimas (iš 5 balų): 3,5 (bet neabejoju, jog dalis žiūrovų nedvejodami parašytų riebų 5-etą)
Filmas rodomas:
2014-04-10 18:00 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”
